Pusantrų metų Pauliukas į Šiaulių vaikų ligoninę atvežtas smarkiai sukarščiavęs. Medikai berniukui nustatė viršutinių kvėpavimo takų infekciją, tad švelnus artimųjų rūpestis ir priežiūra vaikščioti dar besimokančiam sergančiam mažyliui labai reikalingi. Tik, deja, Pauliuką supa ne mama ar tėtis, juo rūpinasi savanorė Vikinta. Berniukas į ligoninę atvežtas iš sutrikusio vystymosi kūdikių globos namų. Tėvai Paulių paliko vos gimusį.
Tokiais sergančiais mažyliais, kuriems įprastos medikų ir slaugių globos nepakanka, ligoninėse rūpinasi organizacijos „Niekieno vaikai“ savanoriai. Jų yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Beje, Vikinta su mažyliu praleis penkias valandas, tuomet ją pakeis kita savanorė.
Vikintai tai jau penktasis globotinis ir vis pasitaiko berniukas. Vikinta Bagdanskienė sako, kad savanore tapti ryžtis nebuvo sunku:
„Viduje buvo toks perpildytas rezervas gerumo ir šilumos. Ir norėjosi atiduoti ten, kur tikrai jo reikia. O ypatingai tokiems vabalėliams, kuriems meilės, šilumos reikia ir jiems visada trūksta.“
Savanorė sako, kad jai pavyksta suderinti darbus ir pabūti su vaikučiais ne tik naktimis, bet ir dienos metu. Būnant čia moteris stengiasi vaikučiui suteikti kiek galima geresnių emocijų, padėti iškęsti ligą ir bent iš dalies atstoti tėvelių nebuvimą:
„Be to, kad pamaitinam, nuprausiam, aprengiam, svarbiausias yra tas emocinis laukas, kurį vaikučiui mes suteikiam. Tai yra ramybę, globą, švelnumą. Paglostom, kai reikia, priglaudžiam, padainuojam.“
Tokiu savanorių įsijungimu labai džiaugiasi ir gydytojai. Pasak vaikų ligų skyriaus vedėjos, situacijų pasitaiko įvairių, kuomet ir patys tėveliai negali pabūti su savo mažyliais. Tačiau visgi dažniausiai savanoriai prižiūri vaikučius iš globos namų.
„Mums pats didžiausias džiaugsmas, kad savanorių meilė suteikia vaikams šilumą, jaukumą, kurio jie tuo metu negauna iš savo tėvų“, – sako Vaikų ligų skyriaus vedėja Indrė Stankevičienė.
Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ nuolat ieško pagalbininkų. O vadovė Ieva Šuipė sako, kad tapti organizacijos savanoriu ne taip ir sunku:
„Svarbiausias dalykas savanoriams yra asmeninės savybės ir meilė vaikams, kad mokėtų tais vaikučiais pasirūpinti. Bet dar labai svarbu įsivertinti ir savo laiko galimybes. Mes reikalaujam iš savanorių nemažo laiko skirti budėjimams. Savanoriai turi praleisti ligoninėse bent penkias dienas po penkias valandas.“
Su tokiais kaip Pauliukas, pačiais mažiausiais, savanoriai stengiasi būti ir naktį, vyresni lankomi dienomis. Nors, pasak organizacijos vadovės, kiekvieno vaiko atvejis individualus – pasitaiko ir dieną ar dvi dienas trunkančių budėjimų, o pasitaiko atvejų, kai šalia vaiko išbūnama ir mėnesį ar net ilgiau.
„Pavyzdžiui, tuberkuliozės atveju. Mes turėjom vaikutį, prie kurio budėjom ir pusę metų. Tai yra nuo pusės metų iki metų, galima sakyti, mes jį ir užauginom. Tai va toks buvo mūsų ilgiausias budėjimas, ilgiausias laikotarpis“, – kalbėjo Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ vadovė Ieva Šuipė.
Per pirmuosius savo gyvavimo pusantrų metų iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai su vaikais išbuvo apie 23 000 valandų, tai susidarytų daugiau nei du su puse metų. Daugiau nei 220 vaikų šios iniciatyvos dėka neliko vieni. Antruosius savo gyvavimo metus skaičiuojantys geradariai, neseniai pradėję dirbti ir Šiauliuose, viliasi, kad tokių sergančių ir vienišų mažylių bent trumpai jie paglobos dar daugiau.
