Maža to, vyras dar ir padeda evakuoti žmones iš šalia fronto esančių gyvenviečių. Lenkų savanoris viską filmuoja tam, kad savo tautiečiams Lenkijoje parodytų siaubingą Ukrainos realybę vis dar siaučiant okupantų pajėgoms.
Gelbėtojai renka nuolaužas nuo miesto priežiūros universiteto pastato Charkive. Būtent ten dar visai neseniai krito rusų raketa: „Dabar mes išardysime sugriautą pastato dalį. Matote, kaip Kirilas dirba: jis ima ir mėto mažiausiai tvirtas konstrukcijas, kad gelbėtojams būtų saugiau. Toliau ardysime pastato sienas.“
Vaizdus užfiksavo kartu su vietiniais gelbėtojais plušantis savanoris iš Lenkijos Jerzy Jurczyński. Jis buvo pirmas, kuriam Charkivo ugniagesiai gelbėtojai leido kartu atlikti tokį pavojingą darbą.
„Tai mano darbo įrankiai, mano alpinistinė sistema, skirta darbui ant stogo. Aš speleologas, mėgstu požeminį alpinizmą. Tai baisus sportas – joks normalus žmogus į urvą laipioti neina. Ant stogų dirbti irgi baisu, tad pagalvojau, kad esu pasiruošęs dirbti čia su gelbėtojais“, – pasakoja J. Jurczyński.
O prasidėjus masinei Rusijos agresijai, Jerzy Lenkijoje rūpinosi humanitarine parama Ukrainai. Vėliau nusprendė pats atvykti į Ukrainą, kad įsitikintų, jog parama nukeliavo ten, kur jos iš tiesų reikia labiausiai. Taip ir susipažino su Charkivo ugniagesiais, pas kuriuos Jerzy atvyko tiesiog paklausti, ko jiems labiausiai trūksta.
„Galvojau, kad čia būsiu tik dvi tris naktis, o po to grįšiu į Lenkiją ar bent važiuosiu iki Lvivo. Susipažinau čia su gerais žmonėmis, susitikau su ugniagesiais. Atvykau pas juos vienai nakčiai. Ir pirmąją naktį nuvykome į gaisrą po apšaudymo. Tai buvo nauja patirtis, tai šokiravo“, – kalba J. Jurczyński.
Kitą naktį rusai vėl apšaudė Charkivą, ir Jeržis su ugniagesiais gelbėtojais vėl lėkė gesinti gaisro. Miesto gyventojai po apšaudymo liko be elektros, tad ugniagesiai stengiasi, kad gaisrą kuo greičiau užgesintų. Dirbdamas su vietiniais ugniagesiais Jeržis pamatė, kad dalis jų technikos pasenusi. Tad atvežė kelis naujus automobilius.
„Tai labai brangi ir kokybiška technika. Labai patogiai įrengtas: paimi taip, ir čia visas gelbėjimo reikmenų skyrius. Moderni mašina. Tai tikrai puiku! Žiūri, ar yra toks įrankis? Yra. O toks? Yra. Tai, apie ką svajojo žmonės, viskas yra čia“, – sako 11-osios ugniagesių komandos viršininkas Roman Kačanov.
Gaisrai kartojosi vėl ir vėl, taigi kelios dienos virto ištisais mėnesiais. Jeržis ugniagesiams padeda gesinti ugnį, nors tokios patirties jisai neturėjo. Tai vyrui nesutrukdė – gelbėjimo darbams užtenka tiesiog geros fizinės formos ir tikėjimo savo jėgomis. Vyras taip stipriai susigyveno su tokiu darbu, kad apsigyveno tiesiog gaisrinėje.
„Čia mano biuras. Nors ir mažas, bet labai talpus. Čia mano namai. Aš pasiruošęs kiekvieną naktį važiuoti į iškvietimus po apšaudymų. Išgirdę sprogimus, mes visada ruošiamės išvykti. Čia mano gaisrininko uniforma, kombinezonas. Speciali ugniagesio kaukė“, – kalba J. Jurczyński.
Savanoris darbo vietoje ilgai neužsibūna. Situacijai fronte tapus sudėtingesnei, jau kelis mėnesius savanoriai evakuoja gyventojus iš pafrontėje esančių miestų ir kaimų Charkivo srityje. Jerzy susipažino su ukrainiečiais savanoriais iš organizacijos „Aš išgelbėtas“. Anksčiau jie gelbėjo vienas kitą, o šiandien – kitus žmones.
„Iki plataus masto karo mes buvome reabilitacijos centras priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų. Vasario 24 dieną, kada rašistai veržėsi į Ukrainą, mes šiek tiek persikvalifikavome. Dalis mūsų žmonių padeda išvykti civiliams gyventojams“, – pasakoja organizacijos „Aš išgelbėtas“ vadovas Dmitrij Loženko.
Kiekvienas žmonių išvežimas gali baigtis tragedija. Štai savanoris Artūras žino apie tai ne iš nuogirdų, juk dar pačioje Rusijos masinės agresijos pradžioje vos ne žuvo gelbėdamas žmones Ruskos Lozovos kaime šiauriau nuo Charkivo.
„Okupantai tada stovėjo už pusės kilometro nuo kaimo, juos mūsiškiai nustūmė. Ir prasidėjo minosvaidžių apšaudymas konkrečiai į mūsų automobilius. Priešais mane važiuoja vienas automobilis ir matau, kaip į jį atskrenda mina ištaškydama visą automobilio apačią. Ačiū Dievui, iš jo išlipo gyvas savanoris. Jo rankos, pečiai, veidas sužaloti skeveldrų“, – kalba Artur.
Dabar Ukrainos savanoriai kartu su kolega iš Lenkijos veža žmones iš šalia Rusijos sienos esančio Vovčiansko, pafrontėje esančio Kupjansko ir aplinkinių vietovių. Žmonės sėda į šarvuotą autobusiuką, kurį iš Lenkijos atvežė Jerzy. Situacija Charkivo srityje labai įtempta, rusai apšaudo gyvenvietes ir raketomis, ir artilerija.
Neseniai ėmė darbuotis ir okupantų aviacija. Agresoriams net nereikia kirsti sienos, kad apšaudytų už sienos esantį Vovčianską:„Ryte į kiemą išeinu, šūvius išgirstu. Virš galvos pralekia. Aš girdžiu, kad skrenda, žiežirbos ant galvos krenta, ir skrieja į toliau esančią Valstiečių gatvę, o ant namo stogo pabyra skeveldros, tik tra-ta-ta-ta-ta.“
Įkalbėti išvykti tenka didžiąją dalį gyventojų, mat žmonės nelinkę pasitikėti savanoriais, taip pat nori išsaugoti savo užgyventą turtą: „Kaip tau, ar baisu? – Aha. Šaudo kiekvieną dieną. Į rūsį einame, nes jau buvo atskridę ir iki mūsų. Bet ką rūsyje? Nepadės.“
Savanoriai sako: labiausiai gaila vaikų, juk tokioje situacijoje jie patys negali pasirinkti, kur ir kaip evakuotis. Todėl šeimas su vaikais evakuoja pirmiausiai. Tačiau kartais tėvai neskuba išvykti.
„Norėdami išsaugoti savo turtą, bijodami būti mobilizuoti – kiekvienas turi savo priežastį. Tėvai palieka savo vaikus visiškame pavojuje žūti. Tiesiog taip, viskas dėl aplaidaus tėvų požiūrio. Įtikinėti tenka beveik visus. Ten labai daug vaikų“, – kalba Artur.
Savanoris Jerzy savo veiklą filmuoja vaizdo kamera. Per Ukrainoje praleistus mėnesius jis jau surinko daug medžiagos. Ir dabar noriai parodo savo filmavimų fragmentus, kuriuos vėliau kels į internetą.
„Štai po Charkivo universiteto apšaudymo mes kartu dirbome, ardėme pastatą. Dėl to aš ir atvykau, kad papasakočiau tiesą Lenkijoje apie šį karą. Tai labai svarbu. Žmonės turi žinoti, koks yra šis karas“, – tikina J. Jurczyński.
Savanoris mano, kad kovoti su agresoriumi – tai visų civilizuotų šalių pareiga. Jeržis tiki, kad ir šis vaizdo įrašas iš daugiabučių ardymo Charkive padės suprasti bent dalelę to siaubo, kuris tęsiasi diena iš dienos.
