Tautodailininkė Odeta Bražėnienė sugalvojo dar vieną miniatiūrą klevo lape.
„Tokį tiesiog rudeninį paukštį išskrendantį virš namelio. Ir truputį buvo net suplyšinėjęs lapas. Bet tokį pasiėmiau ir bandau prie jo pritaikyti piešinį. Kur buvo natūralios skylutės bus namelio langai“, – pasakoja tautodailininkė.
Šiam darbui reikės mažiausiai valandos. Panašiai tiek tautodailininkei reikėjo ir kitus lapus paverčiant meno kūriniais.
„Juk norisi viską išbandyti, pavyzdžiui, ir siluetą pabandžiau, kad lape būtų, ir kokį katinuką, yra iškirptas… Galima sugalvoti ką tik norime. Idėjų man niekada netrūksta, bet lapai man iš tikrųjų padiktuoja, kažkodėl ant lapų labai daug gamtos. Tai yra ir paukšteliai, tai yra drugeliai, aišku – gėlės“, – sako O. Bražėnienė.
Ir taip vienu prisėdimu išraižyta prakartėlė su visais personažais. Kaip sako menininkė – tam reikėjo net ne viso, o vos pusės klevo lapo.
„Prakartėlės iš viso man tas siužetas labai patinka, aš jų labai daug esu iškirpus, žinoma, popierinių prakartėlių, kasmet gimsta net ne po vieną, po keletą, nuo mažyčių atvirukų iki didelių paveikslų. Ruduo, lapai – ir man jau norėjosi prakartėlės. Su visais gyvuliukais, su viskuo“, – kalba menininkė.
Tautodailininkė raižymą klevo lape išbando pirmą kartą. Tačiau sako prisvilusio blyno, kad net reikėtų išmesti pradėtą darbą – nebuvo.
„Lapas įnoringesnis, kokia detalė gali nuplyšti, tada jau prie jos taikai, toliau keiti savo piešinį, ir pritaikai. Sakau, išmetus nesu, nu maža ką, kad ten kad ir kurioje vietoje ne ten jis sutrupėjo, aš pakeičiu ir jūs net nežinosite, kad ten turėjo būti kitaip. Pirmas užmanymas“, – pasakoja Odeta.
Ir tuoj dalijasi patirtimi, esą raižyti galime kiekvienas. Tereikia lapų, peiliuko ar žirklių, specialaus kilimėlio ir tušinuko. Ir žinoma, kaip priduria – noro.
„Jeigu tu nori gražaus paveikslo, tu nusipieši. Yra karpytojų, kurios karpo tiesiog ekspromtu, tada tokie karpinėliai ir būna ne visi tokie vienodi, paprasti, neįdomūs, bet jeigu nori, kiekvieno karpinio, kad jis būtų skirtingas, įdomus, gražus piešinys, be abejo nusipieši“, – tikina tautodailininkė.
Jeigu tinkamai paruošime, tokie lapai gali džiuginti ilgus metus. Ypač, jeigu toks kūrinys bus įrėmintas po stiklu.
„Arba mes knygon įdedame, džioviname tarp popierių, arba karštu lygintuvu labai atsargiai, kadangi jis būna labai trapus, toks va iškirptas, jis žinoma labai trapus, mano jau išlygintas, ir jis pasidaręs tarsi odinis, jis toks gan gerai jau stovintis, ir jis jau tikrai ilgaamžis“, – sako Odeta.
Lapai tokiems kūriniams specialiai neruošiami. Menininkė surenka labiausiai patikusius, būtina tik viena sąlyga – lapai turi gerai lankstytis, netrupėti. Kol kas raižo klevo lapuose, tačiau neabejoja, kad labai norint gali tikti ir gerokai mažesni, pavyzdžiui, liepų ar ąžuolo lapai.
