Izyumo gyventojai praėjusių metų kovo pradžią palygino su pragaru, tuomet rusofašistai negailestingai apšaudė miestą, ruošdamiesi jį šturmuoti. Dabartinis gynybos karys, tuomet paprastas vietinis sportininkas ir miškininkas, Bogdanas Jarotskis pirmosiomis invazijos dienomis nuvyko pas savo artimuosius ir pasakė, kad ketina savanoriauti kare. Ir jau kitą dieną vaikinas gynė savo gimtąjį miestą. Bogdanas dirbo girininku, tad apylinkes pažinojo kaip savo penkis pirštus, neatsitiktinai jaunam kovotojui buvo skirta rimta užduotis.
„Ten buvo tiltas, per kurį jie galėjo apeiti miestą ir patekti iš užnugario, todėl ten pasiųsta kovinė grupė, kuriai reikėjo saugoti ir ginti miestą, ir neleisti jiems praeiti. Bogdanas buvo ten“, – pasakojo karininkas Andriy.
Andriy – Ukrainos Izyum teritorinės gynybos bataliono karininkas tuomet vadovavo miesto gynimo operacijai. Jis sako, kad ukrainiečiai pamažu traukėsi, nes užpuolikai metė dideles pajėgas, kad užimtų Izyumą. Kovo 9-oji vietiniams buvo viena karščiausių dienų. Miestą užpuolikai nuolat apšaudė bombomis. Tą dieną oro antskrydžio metu sunaikintas penkiaaukštis, kurio rūsyje slėpėsi daug gyventojų. Vienoje vietoje žuvo daugiau nei 50 žmonių. Ukrainos gynybos pajėgos visomis išgalėmis bandė sulaikyti priešą.
„Mes traukėmės nuo Kremeneco kalno, tada įvyko masinis artilerijos ir oro smūgis. Mums besitraukiant nuo to taško, kaip tik tuo metu, kai keitėme poziciją, artilerija atskriejo į mus“, – apie lemtingą dieną kalbėjo Bogdanas.
Izyum teritorinės gynybos bataliono karys pravarde „Silveris“, reiškiančia „sidabrinis“, buvo sunkiai sužeistas į koją. Tad kilo grėsmė, kad karys gali nukraujuoti, jam prireikė skubios medikų pagalbos. Bandymai evakuoti sužeistuosius nebuvo sėkmingi, nes juos lydėjo nauji apšaudymai – o judėjimą stebėjo rusų dronai. Bogdanas negalėjo net šliaužti.
„Įskrido taip, kad koja tiesiog kabojo ant odos. Šoko būsenoje aš nesupratau, pradžioje maniau, kad tai kažkoks lūžis. Bet kai pradėjau bandyti šliaužti, koja kliuvo, oda išsitempė, rankos buvo neįgalios nuo skausmo. Kovos metu pamečiau vaistinėlę. Teko nuimti diržą nuo automato ir juo užveržti koją“, – apie susirėmimo metu patirtą traumą pasakojo Bogdanas „Silveris“ Jarotskis.
Laimei, „Silverį“ pavyko evakuoti, tačiau jis neteko dalies kojos. Praėjus vos mėnesiui po amputacijos, Bogdanas išmetė ramentus ir jau vaikščiojo su protezu bei užsiiminėjo sportu – štangos, svarmenys, lygiagretės. Atsisakyti teko tik rytinių bėgimų.
Bogdanas nežinojo savo artimųjų likimų Izyume, tad sielotis dėl prarastos kojos – nebuvo kada. Karys nusprendė tęsti tarnybą, nors ir be kojos, tačiau su protezu. Vadas pritarė šiam jauno vaikino norui, tačiau į priešakinę liniją nebeišleido.
„Nereikia gailėtis tokių žmonių, nes tai juos nuteikia priešiškai. Kai su jais elgiesi kaip su sveikais žmonėmis, tai motyvuoja didvyriškiems žygiams“, – tikino karininkas Andriy.
Karininkas žino, apie ką kalba. Juk tik po kojos amputacijos Bogdanas gavo pirmąjį gyvenime medalį ir diplomą už sportinius pasiekimus.
„Štai šį diplomą gavome už tinklinį, kurį žaidžiame sėdėdami. O štai šis diplomas iškovotas krepšinio rungtynėse, sėdint neįgaliojo vežimėlyje“, – pasiekimus vardijo B. Jarotskis.
Tokios įvairių sporto šakų varžybos rengiamos nuo pat Antiteroristinės operacijos pradžios 2014 m. Jose dalyvauja kovotojai, kurie karo metu neteko galūnių, tačiau vis tiek išlaikė kovinę dvasią.
Kadangi Bogdanas nebegali greitai judėti pozicijose, jam leido atlikti savo užduotis šiek tiek toliau nuo pirmosios fronto linijos. „Silveris“ nesiruošia grįži į civilio gyvenimą iki karo pabaigos. Jis svajoja įsigyti naują, funkcionalesnį protezą, o bepiločio orlaivio operatoriaus užduotis atlikti tiesiogiai pozicijose.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
