„Mes labai sureikšminame fizinį kūną. Jis juk laikina buveinė, todėl norėtųsi, kad artimųjų atmintyje paskutinėmis akimirkomis užsifiksuotų ne mirusio žmogaus veidas, o šildytų prisiminimai, koks jis ar ji buvo iki mirties. Tą mes stengiamės sukurti rengdami atsisveikinimo popietę ar vakarą, kai susirenka artimiausi šeimos nariai, draugai ir dalinasi prisiminimais apie velionį, žiūri nuotraukas ar video medžiagą. Skamba jauki arba mirusiojo mėgta muzika ir tokiu būdu pagerbiamas jo atminimas. Scenarijai gali keistis – mes esame lankstūs ir stengiamės išpildyti įvairiausias vizijas“, – tikina Vaida.
Kaune gyvenanti verslininkė atvirauja, kad apie kitokį laidojimo būdą pagalvodavo dažnai, o tos mintys nedavė ramybės ir laidojant savo senelį – tai, ką matė Vaidai nepatiko ir nenorėjo, kad ateityje tai būtų daroma ir jai mirus.
„Aš tikrai nesiekiu supriešinti senųjų laidojimo tradicijų su naujomis idėjomis. Bet man svarbu, kad žmogus turėtų galimybę pasirinkti. Juk tikrai ne visi norime būti laidojami į žemę. Gal ne visi norime ir tų raudų prie karsto. Visgi „Balta dobulė“ suteikia galimybę atsisveikinti su malda ir su kunigo dalyvavimu – tikrai nesame prieš tai nusiteikę. Kitas dalykas – svajoju, kad vieną dieną urną su pelenais artimieji galėtų laidoti ne tik kapinėse ar kolumbariumuose, bet ir savo sodybose, tėviškėse. Dabar įstatymas aiškiai nurodo, kur galima barstyti pelenus ir ladoti urnas, bet nėra nurodyta, kur negalima. Todėl žmonės neretai naudojasi šia įstatymo spraga ir urnas laidoja velioniui brangiose vietose, sodybose,“ – atvirai sako Vaida.
Moteris pažymi, kad jai labai svarbus ir ekologinis alternatyvios laidojimo idėjos aspektas. Todėl jos siūlomos urnos yra draugiškos aplinkai – pagamintos iš medžiagų, dėl kurių po kelerių metų žemėje visiškai suyra. Taip pat Vaida kviečia kūną kremuoti ne su sintetinėmis įkapėmis ar kitokiais drabužiais, o susuptą į baltą lino drobulę ir urnos laidojimo vietoje sodinti medelį.
„Man taip norisi neapkrauti Žemės papildomu svoriu ir tarša bent išeinant... Todėl kviečiu gėles palikti pievoms, brangius karstus – medžiams, drabužius gyviesiems, o šaltus akmenis -pakelėms. Žmogui geriau sodinkime gyvą medį, kuris toliau augs ir džiugins mus visus, šakomis glostydamas dangų, šildydamasis saulėje, vesdamas žiedus ir vaisius, mesdamas ir vėl augindamas lapus,“ – šypsodamasi sako Vaida.
Pokalbio metu išgirsite, kaip moteris pati įsivaizduoja savo laidotuves. Ar ji bijo mirties ir ar dažnai tenka būti psichologe mirusiojo artimiesiems? Kokią simbolišką dovaną Vaida įteikia velionio šeimai po laidotuvių ir kokią svarbią žinutę nori pasiųsti visiems gyviesiems.
Visą interviu su V. Ribinskaite žiūrėkite video įraše.
Laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti įvairius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
