Kaunietė Birutė vis dar sunkiai renka žodžius po kiek mažiau nei prieš porą savaičių patirto košmaro. Sausio 13-ą dieną mirė jos mama, tačiau įsivėlus klaidai į laidojimo namus vietoj velionės šarvojimui atvežtas kitos moters kūnas.
„Kai laidojimo firmos darbuotoja pradėjo rengti, jai iš karto kilo įtarimas. Ant rankos juostelė buvo ir užrašyta. Abidvi buvo Elenos, bet atvežta ne mano mama. Turėjo du vardus ir kitas pavardes. Ji mane pasikvietė, kad atpažinčiau, ir taip ir įvyko, kad ne mano mamos kūnas“, – sako nukentėjusioji Birutė Gaižauskienė.
Laidojimo biure pastebėję, kad paskutinei kelionei ruošiamas kūnas – ne tos moters, kurios turėtų būti, jo darbuotojai puolė skambinti ligoninei ir ieškoti tikrosios velionės. Ten išgirdo, kad atitaisyti klaidą, deja, jau per vėlu. Išsiaiškinta, kad moters motinos, velionės Elenos Balsienės, kūnas iškeliavo į Suvalkus, ir ten jau buvo kremuotas.
„Nuvykome į ligoninę ir galutinai supratome, kad atvežė jau urną tie kiti žmonės, kurie ją atpažino, kaip savo mamą“, – pasakoja B. Gaižauskienė.
Elenos Balsienės kūną ilgametė ligoninės darbuotoja supainiojo su kitos moters – Elenos Pacinkienės palaikais. Ji panašiu metu mirė ten pat – Raseinių ligoninėje.
Minėtos moters kūną iš gydymo įstaigos laidojimo biuras paėmė pirmą. Ją paskutinės apžiūros metu atpažino artimieji. Kaip 11-a su velione atsisveikinti atvykusių žmonių taip suklydo? Tą sunkiai pajėgia suprasti net ir atpažinime dalyvavusi kitos velionės dukra Rima Pečiulienė.
„Sakau, labai nedaug parodė tą veidą, nes buvo uždėtas pampersas. Ar ten skysčiai bėgo, ar ten kas kaupėsi. Nežinau. Mums parodė labai nedaug. Nosytė, akys, žila, mažytė, mūsų kamuoliukas. Na ir visi puolėm, atsisveikinom, paglostėm. Na, ir viskas“, – teigia nukentėjusioji Rima Pečiulienė.
Laidojimo biuro darbuotojai, gavę patvirtinimą iš giminių, kad kūnas – jų šeimos nario, jį išsivežė kremavimui. Vakarop artimieji susirinko į šermenis, laukė sugrįžtant Elenos Pacinkienės urnos su pelenais. Tačiau rimtį nutraukė skambutis, kurio niekas iš velionės artimųjų nesitikėjo.
„Paskambino brolienė ir tiesiai šviesiai sako – ko nepasiėmat iš morgo žmonių? Sakom, nu, čia dabar. Mes pagrabą turim, jau pašarvota, viskas sutvarkyta. Sako – atvažiuokit ir patikrinkit. Sako, tikrai mama guli. Tada važiavom su visa ta urna, grąžint žmonėms tą urną“, – kalbėjo R. Pečiulienė.
Nukentėjusioji, neplanuotai kremuotos Elenos dukra Birutė, atgavusi motinos urną, labai nuliūdo. 90-metė Elena Balsienė prieš mirtį išsakė savo valią būti palaidota Ariogalos kapinėse. Šiai progai buvo suplanavusi ir apdarūs – paskutinio pogulio atgulti ji pageidavo vilkėdama tautinius drabužius. Raseinių ligoninės direktorius pripažįsta – šiuo atveju ligoninės personalas iš tiesų padarė klaidų:
„Na, iš tiesų, įvyko žmogiška klaida, kuri išdavinėjo mirusiojo kūną, nepilnai atliko tai, kas priklausė. Darbuotoja, kuri turėjo atiduoti kūną, turbūt garsiai neperskaitė vardo pavardės.“
Artimųjų keliamą versiją, kad apyrankės ant kurių buvo užrašyti velionių vardai taip pat buvo supainiotos, ligoninės personalas atmeta. Tačiau visą praėjusią savaitę Raseinių ligoninėje buvo vykdomas auditas, po kurio, visgi, nuspręsta nieko dėl šio aplaidumo nuo pareigų nenušalinti. Laidojimo biuro atstovė tikina, kad klaidos, kuri Eleną Balsienę vietoj ąžuolinio karsto pasiuntė į krematoriumą, atitaisyti nepavyko dar ir dėl para besiskyrusio velionių Elenų mirties laiko.
„Laidotuvės buvo suplanuotos viena diena anksčiau, todėl laidojimo paslaugas teikianti firma atvyko Pacinkienės palaikus paimti anksčiau ryte, o mes tik tai tuo metu, kai buvo sumaišyti palaikai, mes tik kalbėjomės apie laidotuves, planavom, o jau iš tikrųjų Balsienė keliavo į Lenkiją deginimui“, – sako laidojimo biuro darbuotoja Vaida Skamarakienė.
Artimųjų akistatoje Raseinių ligoninėje dalyvavo ir policija. Tačiau abiejų Elenų artimiesiems sutarus pretenzijų vieni kitiems nereikšti, nustatyta, kad pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nėra. Bent dalis velionės Elenos Balsienės valios išpildyta – moters urna atgulė amžinojo poilsio šalia savo sutuoktinio ąžuoliniame karste, ant taip kruopščiai jos rinktų, tačiau net ir paskutine proga taip ir nedėvėtų tautinių rūbų.
