Kaip vertinate šią Gabrieliaus Landsbergio mintį?
Kaip žmogaus, kuris prarado savitvardą, truputį prarado nuovoką ir santykį su realybe, nes reikalas yra labai paprastas. Šioje situacijoje šiai partijai reikėjo padaryti 3 dalykus. Pirmas – nuoširdus atsiprašymas ir supratimas, kad jų frakcijos narys yra įtariamas labai rimtais nusikaltimais, antras – prisimesti tam tikros politinės atsakomybės, nes kažkas žmogų pakvietė į sąrašą, trečias – smūgio laikymas.
Visi tie 3 dalykai yra neįgyvendinti. Atsiprašymai tampa tokie, kad mes atsiprašom, bet tik dėl paukščiuko. Tai neskanu. Galiausiai „mes atsiprašome, mums gaila tų mažamečių, nepilnamečių, kuriems buvo padaryta“ yra pakeičiamas į „mums gaila, kad tai atsitiko su mumis“. O jau tie nepilnamečiai pametami.
Gabrielius Landsbergis taip pat pasižymėjo parodęs į visus žurnalistus ir pasakęs, kad „jūs visi dalyvaujate Sauliaus Skvernelio cirke“. Kas čia per pasakymas?
Aš nepažįstamas su Sauliumi Skverneliu nei asmeniškai, nei kaip kitaip, bet manau, kad jis labai norėtų turėti tokią galią visiems žurnalistams ir galėtų juos tampyti kaip marionetes. Deja, taip nėra. Ir šitokie pasakymai yra arba iš nuovargio, nebežinojimo, nesusigaudymo ir įtampos, arba kitas variantas yra, kad tu tiesiog bandai prikalbėti nesąmonių, kad visi kiti kalbėtų apie šitas nesamones vietoj to, kad grįžtų prie to, iš kur buvo Čilėje sužinota apie šį atvejį.
Galiausiai viskas rutuliosis, kils naujos aplinkybės ir taip toliau. Ta tema vystysis. Ir ką mes dabar turime? Pradžioje tai buvo partinė problema, dabar ji po truputį virsta ne partine, bet ir koalicine problema, nes tampoma Seimo pirmininkė ir turi atsakinėti ir aiškintis. Galiausiai tai gali vystytis ir į valdžios stabilumo klausimą. Tai yra labai rimtas klausimas, kuris gali baigtis taip, kaip niekas neplanuoja.
Kolega Edmundas Jakilaitis pratrūkusį kaltinimais visiems aplinkiniams Gabrielių Landsbergį pavadino „Karbauskiu numeris 2“. Ar jūs matote panašumų tarp šių dviejų politikų?
Taip, yra tam tikras panašumas. Visą laiką, kada neišlaikomos tam tikros įtampos, visuomenės spaudimas, žiniasklaidos spaudimas, atsiranda noras pasakyti: „Ko jūs mane spaudžiate? Žiūrėkite kitaip. Aš nekaltas ir nekelkite temų, kurios man nepatogios. Aš apie tai kalbėti nenoriu, norėčiau kalbėti apie tai, ką aš noriu kalbėti, bet jūs nenorite, tai jūs blogi, nes jūs neklausote ir nepasiduodate mano pasiūlytom temom“.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.