Apie tai TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjo pirmosios Vyriausybės kultūros ministras, visuomenininkas Darius Kuolys.
Kada, jūsų manymu, sovietų režimas buvo pasirengęs didesnėms aukoms, didesniam kraujo praliejimui – per sausio 13-os įvykius Vilniuje, ar 1991 metų rugpjūčio 19-20 dienomis per pučą?
Mano supratimu, per pučą. Sausio 13-oji dar buvo regiono įvykis, o pučas jau buvo visos Sovietų Sąjungos likimo sprendimas ir ačiū Dievui, tas sprendimas buvo toks.
Kodėl, jūsų manymu, sovietų režimas nepasinaudojo Kinijos komunistų partijos patirtimi ir nesiėmė to, ką darė kinai, kai traiškė žmones Tianamnenio aikštėje, bet užtat išsaugojo partijos kontrolę?
Aš manau, kad sovietija buvo išklibėjusi. Įvairiose sovietijos struktūrose jau buvo daug įvairiai mąstančių, galvojančių žmonių. Nebuvo to vieningo kontrolės mechanizmo – ir pats KGB aparatas tuo metu turėjo disidentų, ir kariuomenėje buvo labai įvairiai mąstančių generolų, ir komunistų partijoje tuo metu nebuvo vieningos, stiprios bolševikinės jėgos.
Jau vyko erozija ir įvairūs Rusijos scenarijai grūmėsi tarpusavyje. Net 1990-1991 metais būnant pirmojoje Vyriausybėje ir tarptautiniuose forumuose sutinkant, pavyzdžiui, Rusijos kultūros ministrą, matėsi, kad jie nelabai tiki Sovietų Sąjungos ateitimi.
Jūsų prognozė – kas artimiausius 10-15 metų laukia Rusijos? Ar galime tikėtis demokratizavimo?
Artimiausiu metu aš labai abejoju. Rusijos demokratinės jėgos yra gana silpnos, net ir tarp opozicijos mes nematome labai daug tokių nuoseklių demokratų. Taip pat Rusijos visuomenė yra išvargusi visuomenė, nedaug vilties savo galiomis turinti visuomenė.
Dar visas tarptautinis kontekstas – mes šiandien matome, kad ir Vakarai nelabai gali pasiūlyti išmintingo projekto, kurį galėtų įgyvendinti kartu su Rusija. Vakarai šiandien irgi darosi savo krizių sprendėjais, bet galvot apie pasaulio projektą, vakarų civilizacijos projektą, šiandien mes neturime reikiamos išminties ir sutelktų protų, kurie laisvai mąstytų.
Šių galimybių mes turėjome nepriklausomybės pradžioje ir vakarų plėtros laikotarpyje. Bet nereikėjo pasiduoti naiviam optimizmui, istoriniam optimizmui, istorijos pabaigos nuotaikoms. Tuo metu reikėjo truputį atsakingiau veikti įvairių sričių galvotiems žmonėms įvairiose šalyse, kurios suinterisuotos civilizuoto pasaulio ateitimi.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
