O jei sužinodavo, kad kas bendradarbiauja su ukrainiečiais, tiesiog sumušdavo. Nustebino ukrainiečius ir tai, ką sprukdami rusai po savęs paliko – daugybę panaudotų švirkštų ir narkotinių medžiagų.
Naujoji Aleksandrivka Chersono srityje yra vieta, kur ką tik buvo okupantų kariuomenė. Tai liudija Putino ordos paliktos amunicijos dėžės ir ciniškai sugriauti gyvenamieji pastatai. Rusai į kaimą įžengė dar kovo mėnesį, tačiau pagaliau Ukrainos gynėjams pavyko juos išstumti. Jų pozicijos Chersono srities kaimų pakračiuose – jau tuščios. Tiesa, tai ne tik jau įprasta netvarka, bet ir rusiškos knygos. O tai, kaip sako ukrainiečiai, labai neįprasta.
„Žiūrėkite, štai, kas jiems buvo išduota. Yra net kažkokių patarimų – specialiųjų pajėgų, trumpas žvalgybos ir sabotažo padalinių mokymų vadovas. Jie išstudijavo Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą, norėdami išsisukti nuo pareigų, kad nebūtų teisiami savo valstybėje“, – pasakoja Ukrainos gynėjas Ruslan.
Iš rusų nieko jie neatiminėjo, net humanitarinės pagalbos. Nuo okupantų vietiniai stengėsi laikytis kuo atokiau – bent jau taip pasakoja kaimo gyventoja Diana. Okupaciją ji išgyveno su savo dukra ir anūkais. Bebaimės moterys stengėsi padėti Ukrainos kariuomenei.
„Dukra išdavė rusų postus, kur stovėjo rusų tankai, mašinos. Ji skambindavo mūsų vaikinams ir pasakydavo, kiek „balandžių“ kur nuskrido, kiek „žiogų“ aplink šokuoja“, – kalba vietos gyventoja Diana.
Tačiau vėliau rusai išsiaiškino, kad tai – Dianos dukra. Moteris įtaria, kad juos galimai informavo vienas vietinis gyventojas. Tad Diana, norėdama apsaugoti dukrą, paslėpė ją gretimame name.
„Ryte, 5 valandą ryto, paslėpiau dukrą Havrylivkoje. Ten išsinuomavau namą ir ją paslėpiau. Jie nurimo tik po 2–3 savaičių. Jie man tepasakė: „Užčiaupk savo supuvusią burną, Diana“ ir mane sumušė“, – pasakoja Diana.
Akivaizdu, kad kur praeina rusai, ten jie atneša chaosą ir tamsą. Štai Kreščenivkoje jie apsigyveno mokykloje ir vaikų darželyje. O po to, kai ukrainiečiai juos iš Chersono srities išgujo, vietiniai rado gausybę šiukšlių, alkoholio butelių, švirkštų, kanapių.
„Čia, kur jie gyveno, buvo daug daug šiukšlių. Jie čia miegojo. Radome daug indų, sudaužytų butelių, švirkštų, marihuanos. Šiukšlių buvo tiek daug, kad net nesinorėjo jų valyti“, – kalba vaikų darželio direktorė Alyona Bilous.
Šiose patalpose rusai ne tik gyveno, bet ir kankino vietinius. Darželio direktorė tikina, kad rusų kariai nelaisvėje laikė kaimo seniūną, kuris atsisakė su jais bendradarbiauti. Vėliau čia laikė ir suimtus vietos gyventojus, mat Chersono apylinkėse rusai ieškojo ne tik su Ukrainos ginkluotomis pajėgomis bendradarbiaujančių žmonių. Bet ir tų, kurie turėjo santaupų.
„Jie nuėjo į namus, kur gyveno vyras ir pensinio amžiaus tėvas, jam iki 80 metų. Ir ieškojo dokumentų, pinigų, nes kažkas pasakė, kad jie jų turi. Rusai suėmė senelį, tą žmogų. Juos laikė rūsyje, po to – mokykloje. Jie pasakojo, kad rusai uždėjo juodus maišus, todėl vienas su kitu atsisveikino visam gyvenimui“, – teigia A. Bilous.
Laimei, po kelių dienų kankinimų okupantai vyrus paleido. Kaimo seniūną taip pat paleido. O netrukus, nebeatlaikę ukrainiečių kontrpuolimo, pabrukę uodegas paliko kaimą. Iki šiol tik nedaugelis gali be ašarų kalbėti apie pirmąjį susitikimą su Ukrainos gynėjais.
„Mes juos mylime. Jie – brangiausia, geriausia, ką turime. Gaminome jiems barščius, koldūnus, pyragus. Linkiu, kad Dievas jiems duotų sveikatos mus išlaisvinti. Mes juos labai, labai mylime“, – kalba Diana.
„Džiaugiamės, verkėme, na, ką pasakysime. Mes tai išgyvenome“, – sako vietos gyventoja Marua.
O dabar ukrainiečiai laukia šalies valdžios ir savanorių pagalbos. Žiema – čia pat, tad pagalba gyvybiškai būtina. Reikia sutvarkyti namus: užkalti langus, užlopyti stogus – tam, kad namų viduje būtų bent kiek šilčiau. Tačiau tai – jau tik smulkmenos. Juk jie 8 mėnesius tikėjo, kad bus išlaisvinti iš okupantų nasrų. O dabar tiki, kad netrukus kiekvienas rusas, mindantis svetimą žemę, bus išvarytas iš Ukrainos.
