Rusams susprogdinus tiltą, daugelio gyvenviečių gyventojai liko atkirsti nuo civilizacijos, o vienintelis būdas pamatyti savo artimuosius – perplaukti upę. Tokiu būdu savanoriai pristato ir tonas humanitarinės pagalbos.
Prieš karą tūkstančiai žmonių leido laiką žvejodami ar plaukiodami Severodonecko upe Staryj Saltiv gyvenvietėje, Charkivo srityje. Šiuo metu vienintelis tiltas per upę yra sugriautas.
Tiltas, iš tikrųjų, padalintas į dvi dalis. Iš vieno kranto į kitą neįmanoma nuvykti nei automobiliu, nei kita transporto priemone. Todėl žmonės priversti naudotis vandens perėjomis – iš vieno kranto į kitą keliasi valtimi.
Sugriovus tiltą, Starosaltivsko savivaldybės rytuose esančių gyvenviečių gyventojai tapo atkirsti nuo Charkivo srities dalies. Tai tūkstančiai žmonių.
„Jie praktiškai atkirsti nuo savo giminaičių, nuo dalies savo bendruomenės, nes turi eiti arba važiuoti labai toli, per Pečenegą ir toliau, eiti į Chotymlę. Kelio palei užtvanką, deja, praktiškai nėra“, – pasakoja savanoris Dmytro Ugolovy.
Tiltas buvo sugriautas dar kovo mėnesį. Kad žmonės galėtų apsirūpinti maistu ir kitomis būtiniausiomis prekėmis, vietos gyventojai pradėjo organizuoti persikėlimą. Antonas valtimi su irklais žmones per upę kėlė okupacijos metu ir net per masinius šaudymus. Jis vis dar dirba.
„Yrėmės su irklais. Vėliau žmonės mums padovanojo variklių. Dabar vežame viską, ką tik galime“, – kalba savanoris Anton.
Motociklai, dviračiai, dujų balionai ir daugybė įvairių daiktų, kuriuos Antonas gabena į kitą krantą. Per upę kelsis ir Viačeslavas, kuris kartu pasiėmė savo draugą – dviratį. Vyras plaukia pirmą kartą pamatyti, kas nutiko jo namams kitame krante. Žinoma, jei ten apskritai kas nors liko.
„Dabar su dviračiu per perkėlą, o po to 9 kilometrus iki Bugajevkos. Šiandien turėsiu „laimę“ pamatyti, kaip mane ten apšvarino: turėjau keturratį, katerį, papildomą variklį“, – sako gyventojas Vyačeslavas Lipcevas.
Viačeslavą karas užklupo netoli Lipcų, esančių į šiaurę nuo Charkivo. Vyras sako, kad ten patyrė tikrą pragarą. Viačeslavo namą rusai subombardavo ir jis tik per stebuklą liko gyvas, nes slėpėsi rūsyje. Vyras jau buvo netgi atsisveikinęs su savo šeima. Visgi kontrpuolimo išvakarėse rusai pakvietė jį į savo šarvuotąjį transporterį.
„Rusai vis tempė mane išvažiuoti: "Išvešime tave į Rusiją šarvuočiu, nes čia mirsi". Bet aš kategoriškai atsisakiau. Negalėjau net pagalvoti apie išvykimą su jais. Kai ryšys nutrūko, turėjau atsisveikinti su savo artimiausiais žmonėmis“, – pasakoja Vyačeslavdas.
Savanoriai padeda perplukdyti per upę daugiau nei toną humanitarinės pagalbos. Tai, kas gabenama sunkvežimiais, gali būti gabenama ir laivais. Šį kartą beveik 400 dėžių su higienos reikmenimis pristatomos į Chotymlės kaimą.
„Atrodo, kad padėtis dėl maisto produktų stabilizavosi, tačiau trūksta higienos priemonių. Yra skirtingi muilai vyrams ir moterims. Yra muilo, skysto muilo, šampūno, dantų pastos ir skalbimo miltelių“, – kalba „Raudonojo kryžiaus“ savanorė Natalya Zova.
Ne tik gauti, bet ir padėti kitiems. Šis principas būdingas daugeliui ukrainiečių, sako Vilčos kaimo gyventoja Marina. Moteris veža produktus iš deokupuotų teritorijų savo vaikams Charkive ir Poltavoje, o kartais net ir į Kijevą.
„Vis dėlto, mes esame ukrainiečiai, mes esame tokie, kurie nenustygsta vietoje, mes ne tik tylėjome ir bijojome jų, orkų. Arėme, sodinome bulves, svogūnus, žinote, kaip žmonės gyvena kaime. Šienavome, valėme. Sunkiai dirbome, rodėme pavyzdį, kad žmonės kažką darytų, o ne sėdėtų puolę į neviltį“, – sako Vilčos kaimo gyventoja Marina.
Kol Marina neša maisto produktus, netoliese neįmanoma nepastebėti karo išsiskirtos šeimos. Okupacijos metu Volčanske Anatolijus ir jo žmona neturėjo ryšio, nežinojo kaip sekasi jų vaikams, bet pagaliau jie kartu.
„Sofija, džiaugiesi matydama senelį? – Taip. – O kaipgi jie, mano brangiausi, mano mylimieji, mano auksiniai. Aš juos labai labai myliu. Mes esame iš Volčansko, bet vaikai gyvena Charkive. Kilus karui, jie taip pat išvyko. Dabar jie vyksta į Charkivą. Jų namas taip pat sugriautas“, – sako Volčansko gyventojas Anatoly.
Vienas dalykas yra pervežti krovinį, o visai kitas – padaryti žmones laimingus, sako savanoriai. Staryj Saltiv perėją galima vadinti karo išskirtų šeimų susijungimo vieta. Mat jokia humanitarinė pagalba negali pakeisti brangaus žmogaus apkabinimo.
