Kalėdaičių kepimo paslaptimis dalijasi rumšiškietis Valentinas. Kelios minutės ir iš garsų galima atskirti, kad vadinamą plotkelę jau galima traukti iš formelės.
Kalėdaičių receptą Valentinas prisimena dar iš vaikystės – juos būdamas mažas kepdavo su mama. Ir tai buvo įprastas užsiėmimas prieš Kūčias, mat Valentino tėtis buvo zakristijonas, tad kalėdaičius jų šeima kepdavo visai parapijai. Pasiruošimas tam prasidėdavo dar lapkritį.
„Būdavo ir spalvotų: būdavo rūžavi, mėlyna, kiek atsimenu, ir net dėdavo su rūta. Nu kažkaip merginom, mergaitėm. Vaikinams viena spalva, o merginom kita. Nekaltom mergaitėm su rūta“, – pasakoja kalėdaičių kepėjas Valentinas Kirelis.
Rožinės, kaip pamena Valentinas, gimdavo į tešlą įlašinus kelis vyšnių sulčių lašelius, mėlynos – įlašinus burokėlio. Tačiau plotkelių kepimas, kaip prisipažįsta Valentinas, nėra labai lengvas darbas. Tešla turi būti labai gerai paruošta – iš aukščiausios rūšies miltų.
„Tešla yra grynai miltai ir vanduo. Ir gerai gerai išplakti, kad nebūtų gumuliukų. Ir tirštumas... labai konsistenciją žiūrėdavo. Nes bus per skysta, tai viskas išplauks...“, – kalba Valentinas.
O nenureguliavus tinkamo karščio, kalėdaitis nesigaus. Prieš kepant kalėdaitį, formos tepti, kaip sako kepėjas, niekuo nereikia.
Lietuvių liaudies buities muziejuje, ne vienerius metus Advento miestelyje smalsuolius kalėdaičių kepimo meno mokantis Valentinas sako, kad tam reikia įgūdžių. Ir, žinoma, formos. Net jeigu ir užmaišysite tešlą, namie tokių formų neišgausime. Dabar jis pats kepa muziejaus elektrinėje kepykloje. Tačiau vaikystėje jo mama kepdavo kepyklėlėje.
O kas neturi nei įrangos, nei gebėjimo jau gali įsigyti bažnytinių kalėdaičių. Mat šalies bažnyčios juos jau pradėjo dalyti. Vilniaus švento Petro ir Povilo bažnyčioje į mišias atėjusios senjorės viena per kitą džiaugiasi radusios kalėdaičių.
Dvasininkai sako, kad didesni srautai ieškančiųjų kalėdaičių prasidės paskutinėmis dienomis prieš šventes. Tada esą net ir eilės susidaro. Žmonės perka ne po vieną. tačiau norinčiųjų pasiimti kalėdaičių, anot dvasininkų, buvo jau iki advento.
„Pradėjo jau žmonės teirautis, skambinti, nes mes jau norime siųsti į užsienį. Dažniausiai į JAV nori siųsti. Nes ten ilgas tarpas to siuntimo. Tai dėl to jie nori iš anksto tuo pasirūpinti“, – teigia kunigas Aleksandras.
Tradicija Kūčių vakarą dalytis kalėdaičiu nemąžta. Dvasininkai iki švenčių vien šioje bažnyčioje jų išdalija apie dešimt tūkstančių. Ir visai gali būti, kad dažnas parsinešęs vadinamą plotkelę, ja dalijasi jau ne tik su artimaisiais, bet ir namie esančiais gyvūnais. Bent jau spalvoti kalėdaičiai, itin populiarūs Lenkijoje, Kūčių vakarą nuo seno dalyti ne jaunimui, kaip mūsų kraštuose, o augintiniams.
„Spalvotos plotkelės buvo skirtos gyvūnams. Kaime. Kaimiška tokia tradicija. Na, jeigu buvo šuo, katinas. Arba dar koks gyvūnas“, – aiškina kunigas Vojciech Gorlicki.
O aukoti už vadinamąsias plotkeles kiekvienas gali, kiek tik nori. Dvasininkai sako, kartais žmonės paaukoja ir keliasdešimt eurų, o kartais, paprašo už dyką, mat negali sau leisti nė cento paaukoti. Tad ir gauna kalėdaitį tiesiog už ačiū.
