Tad juos skinti žolininkės patarė kiek vėliau. Kaimo moterys priminė, kad įpusėjusi vasara dosni ir kitų įvairiausių vaistinių žolynų.
„Šiuo metu tai dar tik viena kita pražydusi, seniau būdavo jau prieš Jonines, per Jonines būtinai turėdavom nuskinti. Padeda ir nuo karščiavimo, nerimui mažinti, jei vakare išgersim liepžiedžių – ramiau miegosim.“
Žolininkė sako, kad ankstyvesnės, jau daug kur ir žydi didžialapės liepos, tačiau naudingesni, anot žinovės, šių, mažalapių liepų žiedai. Jie šiemet skleidžiasi šiek tiek vėluodami.
„Didžialapių yra pats žiedynas daug daug didesnis, jas yra lengviau skinti, bet maistinių medžiagų atžvilgiu yra mažalapė liepa vertingesnė. Reikia atsinešti kopėčias, lipti į viršų, jeigu jau norint šiandien paragauti tai siūlyčiau į patį patį viršų užlipti, prieš saulę“, – aiškina žolininkė Vilija.
Tačiau kopėčiomis į aukštas liepas šiandien lipti neprireikė.
Kaimo moterys kvietė kaimynus ir svečius paskanauti jau išvirtos, saulėtoje vietoje rinktų, medumi kvepiančių liepžiedžių arbatos. O belaukiant gausesnio liepų žydėjimo, žolininkė primena, kad pievose, pamiškėse laukia gausybė gamtos turtų.
Žolininkė pataria, kad ir sveika, ir gardu arbatą ruošti iš kelių vaistažolių.
„Šaltmėtė tonizuoja, pagyvina žmogaus organizmą, kraujažolė valo organizmą, ežiuolė imunitetą stiprina, o juodų serbentų lapai tai vitamino C šaltinis“, – tikina žolininkė Danutė.
Žinovės svečiams priminė, kad žolelių arbata ne tik atgaivina karštą dieną, bet ir pirmoji pagalba sunegalavus.
O norint pasipuošti kokiai nors vasaros šventei, vaistinių žolynų moterys patarė įpinti ir į vainikus. Tinka ryškiaspalviai dobilai, ramunėlės, širdažolės. Žolininkė sako, kad vainikui sudžiūvus, įpintų žolynų išmesti nereikia, jie puikiai tinka arbatoms.
„Pini ir raminiesi, ir džiaugsmą duoda, nes, jei tu myli gėles tai ir vainiką gali gražiai nupinti“, – kalba žolininkė Danutė.
Sudžiovintos vaistažolės, anot žinovių, anksčiau būdavo naudojamos ne tik arbatai ar įvairiems užpilams ruošti. Taip saugodavosi anuomet, anot žolininkių, ir nuo piktos akies, ir nuo sunkios ligos.
„Dūminė pirtis būdavo, maudydavomės toje pirty, aprūkydavo mums bobutės. Aprūkymas yra su žolytėm nuo visokių ligų“, – pasakoja žolininkė Vladislava.
„Taip jau nuo seno šunvotės, kai keldavosi ant kojų, labai tos skauduolės, išsigąsti ko, jau žiūrėk išsikėlė, tai ką mama dagiliukų kokių. Įdėjo tų, žarijukų ir jie rūksta, apgaubia, ir pakvėpuot tais dūmeliais, mažiau skaudėdavo, greičiau praeidavo“, – sako žolininkė Stasė.
Norinčių išbandyti senąjį ritualą netruko ir šiandien: „Geras kvapas, geras dūmas. – Ko tikitės dabar? Apsivalius. – Kad sektųsi.“
