Po to, kai iš Zarasų išėjo 12 gydytojų, girdime, kad ir kitur bruzdesys kyla. Gal į jus kreipiasi gydytojai, kurie ketina išeiti?
Ne, apart Zarasų ir Raseinių kažko papildomo neturiu, bet panašu, kad čia yra signalai, jog politinis ciklas Lietuvoje sukasi, kad turime tam tikrą politinę žaidimų aikštelę ir savivaldybėse, pasikeitus merams ir vadovams, natūraliai vyksta procesai.
Ką jūs darytumėte kaip sveikatos apsaugos ministras, jei daugiau tokių atvejų atsirastų?
Visų pirma tai yra žinutė, kad nėra tvirtos tos gydymo įstaigos. Tai reiškia, jeigu 9 ar 10 darbuotojų nutarus išeiti, mes sakome, kad savivaldybė nebeturi gydymo įstaigos. Tai yra klausimas iš viso, kas čia yra per įstaiga, koks tos įstaigos tvarumas.
Man atrodo, visas tas žinutes gydytojai yra aiškiai sudėlioję – žiūrėkit, darykit ką nors, kad mus pritrauktumėte, kai mumis pritraukiate, kad mes dirbtume. Dirbkite ir elkitės su mumis taip, kad mus išlaikytumėte ir pasižiūrėkite, kokius turime įgaliojimus.
Aš, kaip sveikatos apsaugos ministras, pagal tas tris linijas ir žiūriu – ar mes pakankamai darome veiksmų kiekvienu atveju, kad tiems darbuotojams būtų sąlygos.
Gal nėra susikalbėjimo su savivaldybėmis? Gal savivaldybių vadovai nekreipia dėmesio į gydytojų vadovus ar atvirkščiai?
Gal nuskambės keistai, bet man, kaip vadybininkui, šitos žinutės yra pakankamai geros. Ten, kur yra pokyčiai, natūralu, kad atsiranda naujų problemų, kažkokių konfliktų. Bet kiekvienas konfliktas ir yra sprendimo variantas. Reiškia, pokyčius užsukome rimtus, reiškia, darbuotojai gavo žinutę, jog galima pakovoti už darbo sąlygas ir kitus dalykus.
Kai kalbu apie darbuotojų pritraukimą, jų išlaikymą ir įgalinimą, tai čia ir slypi tie dalykai. Kai kalbame apie pritraukimą, mes pakeitėme valstybinio užsakymo komiteto sudėtį, kad daugiau galių nusprendžiant, kokių specialybių gydytojams ruošti, nuspręstų pačios medikų organizacijos, o ne universitetai. Taip nuspręsta, nes jie daugiau tą mato ant žemės.
Bet kai kalbame apie to žmogaus išlaikymą gydymo įstaigoje, tai tie žmonės sako: mums ne tas pats darbo užmokestis, mums yra svarbu, kaip vadovai elgiasi su darbo grafikais, ar ten yra patyčių, mobingo, kokias sudaro organizacijos kultūros darbo sąlygas. Jei sudarėme galimybę pritraukti daugiau rezidentų į regionus, kad jie ten apie 30 proc. laiko praleistų. Tačiau žinau vieną savivaldybę, kurioje pastaruoju metu buvo 28 rezidentai, bet pasiliko tik 1. Tai kodėl? Reiškia, žmonės ten nemato perspektyvos, kolektyvo, komandos. Tai reikia išgirsti.
O kaip su tais gydytojais, kurie jau dirba šiuo metu ir kuriems tos sąlygos ne visada yra priimtinos, kaip dabar Zarasuose?
Man atrodo, yra labai svarbu padaryti tuos pokyčius, kuriuos pasiūlėme. Gydytojus reikia pritraukti ne laikinam darbui, ne pamiegojimui miegojimo poste. Pritraukime gydytojus, kurie norėtų ten skirti didžiąją savo laiko dalį. Reikia bendrauti, reikia kalbėti, reikia paaiškinti žmonėms. Jeigu 50 proc. pacientų iš mažų ir vidutinių savivaldybių išvyko, tai reikia pakalbėti apie priežastis, kodėl jie ten išvyko.
Darbuotojams reikia motyvacijos. Jeigu jie dirba miegamuosiuose postuose, kuriuose mažai pacientų, nėra judėjimo, nėra gyvenimo, tai tada jaunoji karta ir sako: aš atvažiavau, pamačiau. Nėra vietos čia tobulėti.
Suprantu, savaitgalį yra patogu pabudėti, užsidirbti papildomus 500 eurų ir išvažiuoti, bet nėra to nuolatinio ryšio. O nuolatinis ryšys tai yra paslaugų struktūra. Mes sakome, kad būtų daugiau dienos ir ambulatorinių paslaugų. Žmonės išvažiuoja į didžiuosius miestus ne tik į tretinio lygio centrus, ne tik atlikti širdies ir kitas operacijas. Jie važiuoja ir žaizdą perrišti, ir pasikonsultuoti su specialistu. Kodėl? Tai galėtų daryti prie savo namų.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
