„Nuotaika šiek tiek prasta. Tačiau mes tikimės, kad tai paskutinis kartas, kai jis nevyksta. O kitais metais bus triguba šventė“, – sako gyventoja Gemma Belentzia.
Nelinksma ir virėjai Paula Carrion: „Mes taip negalime dvejus metus iš eilės. Restoranų ir viešbučių sektorius neatlaikys. Mums sekasi išties blogai, su kolegomis sunkiai verčiamės – mums nepakanka darbo.“
Kol vieni liūdi, kad festivalis ir vėl neįvyko, kiti gyventojai įžvelgia teigiamų dalykų ir netgi sugalvoja ypatingų pagerbimo būdų.
„Daugelį metų atsinešdavau duonos kepalą, tačiau niekada negalėdavau pasiekti miesto rotušės, nes kepalas dėl žmonių kiekio tiesiog sulūžtų. Šiais metais dėl pandemijos galėjau jį atvežti ir padėti kaip dekoraciją, kad liūdna diena taptų linksmesnė“, – pasakoja kepėjas Alfonso Baigorri.
Ir išties – gatvės palyginus su ankstesniais metais, tuščios. Anksčiau siaurose gatvelėse bėgiodavo buliai. O dabar žmonės ramiai pietauja prie staliukų ar tiesiog vaikštinėja. Kai kurie traukia miesto globėjo pagerbti į bažnyčią.
Tiesa, gatvės ne tik apytuštės, bet ir tylios. Anksčiau po rytinių bulių bėgimų ir popietinių koridų, apsirengę baltai ir pasipuošę raudonomis skarelėmis, žmonės šokdavo ir dainuodavo.
Paskutinįkart San Fermino festivalis nevyko per Ispanijos pilietinį karą 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.