Vokietija atsisako atominių elektrinių, kurios dabar duoda ketvirtadalį vokiečių sunaudojamos elektros energijos. Vokietija pakeičia tai saulės, vėjo ir biologinių medžiagų energija. Kaip tai atrodo? Vokietijos gyventoja elektromobiliu atvažiuoja į darbą. Kol ji dirba, saulės ar vėjo generuojama elektros energija yra superkama iš gyventojų ir parduodama tos dirbančiosios automobiliui pakrauti. Jei ši Vokietijos pilietė nori ir gali, ji jos namų valdose taip pat gamina elektros energiją, kurią superka bendras tinklas. Sumaniai valdomas, toks tinklas perduoda energiją iš ten, kur ji pagaminama, įskaitant ir biologinių medžiagų pagrindu generuojamą energiją, į ten, kur yra jos poreikis. Vokietija vysto vandenilio gamybą, naudojant saulės ir vėjo energiją. Tas vandenilis ir yra pagrindinės energijos atsargos. Vokiečiai išplečia tokios ekonomikos mastą, todėl šių technologijų kainos krenta.

Tai vokiečių ir, manyčiau, visų mūsų ateitis. Anglies dvideginį atmosferoje kaupiančios technologijos yra vis labiau ribojamos ir toliau brangsta. Galų gale reikia mokėti tikrą kainą ir už branduolinių atliekų saugojimą. Pigiai niekas nenori jas priimti. Vokiečiams ši ateitis prasideda šiandien. Jie neslepia galvas į radioaktyvų smėlį, o drąsiai eina pasitikti tą ateitį. Mes gi gyvename jų vakarykščia diena. Bandome nusipirkti didžiulę atominę elektrinę, užkraudami jos draudimo riziką mūsų mažai valstybei ir mūsų vaikams. Jokia draudimo kompanija neturi pakankamai kapitalo tokio brangiai kainuojančio įvykio, kaip galima atominės elektrinės avarija, draudimui. Tai turi daryti mūsų valstybė. Ar tikrai norime imtis šio brangaus draudimo? Ar tikrai norime turėti dar vieną monopoliją šalyje ir mokėti už elektrą dar brangiau, negu mokame dabar. Monopolijos mažose valstybėse naudojasi padėtimi ir užlaužia kainas. Palyginkime benzino, kurį perkame iš monopolistų, kainas Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose.

V.Landsbergio duomenimis Rusijos strateginiuose planuose yra idėja karo atveju sunaikinti tikslesnio pataikymo raketa Ignalinos elektrinę, užteršiant radiacija žymią Lietuvos teritorijos dalį. Vykime iš valdžios tuos, kurie didina Lietuvos strateginį pažeidžiamumą, parsiduodami japonų monopolijai.

O ką mes galime padaryti kitaip? Ar įmanoma atsisakyti rizikos smarkiai užteršti mūsų aplinką? Galime peršokti per vystymosi stadiją. Afrikoje ir kitose vargingose pasaulio dalyse nėra pakankamai išvedžiotų telefoninių linijų, nėra ir pakankamai banko skyrių. Tų kraštų žmonės nekopijuoja laidų vedžiojimo ir bankų skyrių statymo. Jie masiškai naudojasi mobiliaisiais telefonais ir mobilia bankininkyste su tų telefonų pagalba. Afrikiečiai taip sugeba peršokti kelias vystymosi stadijas. Nejaugi mes nesugebėtume peršokti vieną, panaudodami mūsų kuklius resursus toms pačioms technologijoms, kuria atpigina Vokietijos ekonominis aktyvumas? Kartu vokiškas decentralizuotas energijos gaminimas sukurtų Lietuvoje žymiai daugiau pastovių darbo vietų, negu didžiulis atominis kompleksas, valdomas keleto žmonių, užsilikuių Lietuvoje nuo okupacijos laikų.

Paklauskime dar kartą A.Kubiliaus, A.Sekmoko ir kitų atominės energetikos Lietuvoje entuziastų. Ar tikrai norime dabar pradėti tai, ką jau baigia daryti labiausiai išsivysčiusi, ekonomiškai stambiausia ir sėkmingiausia valstybė mūsų kaimynystėje, Vokietija?

Atominės elektrinės projektas Lietuvoje tampa ne vien komerciniu, tačiau ir politiniu, nukreiptu prieš Rusiją ir Lukošenko. Ar apsimoka mums tokia brangiai kainuojanti politika? Ar pajėgūs mes ja užsiimti?


Akmens amžius pasibaigė ne dėl akmenų trūkumo. Iškastinio kuro amžius baigiasi ne dėl iškastinio kuro trūkumo. Vokietijos sprendimas rodo to amžiaus pabaigą. Norite likti akmens amžiuje? Prašom. Bet nedejuokite, kad jus išstumia danų kiaulės.