Su verslininke kalbėjomės apie iššūkius, su kuriais teko susidurti karantino metu, apie ekonomikos modelius, kuriuos turėtų skatinti valdžia, kad Lietuvos verslas būtų konkurencingas pasaulinėje rinkoje ir artėjančius Seimo rinkimus.
Kaip, jūsų nuomone, su koronaviruso pandemija susitvarkė Lietuvos valdžia ir kiti verslininkai?
Koronavirusas tik dar kartą patvirtino tai, kad valstybė savo finansinius resursus pirmiausia turėtų kreipti ne į šalies aplinkos tvarkymą, o į eksportuojančių įmonių vystymą ir technologinį progresą. Nes visos šalies ekonomikos širdis yra būtent tos įmonės. Juk norint būti sveikam ir stipriam, pirmiausia reikia turėti stiprią širdį. Tačiau mūsų valstybė su pinigais elgiasi ne ką išmintingiau negu kokia blondinė iš anekdotų, kuriai svarbiau yra gražios priklijuotos blakstienos, negu gera viso organizmo būklė ir sveikata.
Tačiau gera žinia yra ta, kad tiek valdžia, tiek verslininkai prisiminė, ką reiškia žodis „force majeure“. Mat, ilgai gyvenant ir dirbant komforto zonoje, galimos grėsmės pasimiršta. Todėl kitą kartą, kai žaibas trenks, jis jau nebebus iš giedro dangaus – jam bus daugiau ar mažiau pasiruošta.
O koronaviruso pandemijos sukelta krizė dar nesibaigė, todėl vertinti, kaip su ja susitvarkė valdžia ar verslininkai, yra ankstoka. Tarsi iš „malūnsparnio“ išmėtyti skolinti pinigai dar nereiškia, kad su krize susitvarkėme. Krizės „viščiukus“ skaičiuosime rudenį.
Beje, kiekviena krizė yra galimybė. Lietuva šiuo metu turi unikalią galimybę iš Kinijos persivilioti ten nusėdusias Vakarų šalių investicijas, kurios dėl įvairių priežasčių jau norėtų judėti atgal, t. y. į Vakarų pusę. Jei Lietuva šia galimybe pasinaudos, tada tikrai galėsime sakyti, kad valdžia su krize susitvarkė puikiai.
Esate koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė. Kaip sekėsi jūsų verslui karantino laikotarpiu, ar teko sumažinti gamybos, darbų apimtis ar darbuotojų skaičių?
Karantiną atlaikėme, bet prieš jį buvome pasidėję ne vieną „pagalvę“, skirtą bet kokioms krizėms suvaldyti. Viena iš tokių pagalvių – diversifikuotos eksporto rinkos. Apie 70 proc. mūsų įmonėse gaminamos produkcijos yra eksportuojama į kitas pasaulio šalis. Būtent eksportas karantino laikotarpiu mus ir „ištempė“. Todėl nemažinome nei darbuotojų skaičiaus, nei jų atlyginimų.
Padėjo ir Vyriausybės parama, kalbant konkrečiau – leidimas atidėti mokesčių mokėjimus. Mat karantino metu strigo atsiskaitymai tarp įmonių ir be Vyriausybės paramos išlaikyti įmonių gyvybingumą būtų buvę beveik neįmanoma.
Kaip manote, kodėl verslininkai ir politikai kartais nesusikalba? Ko reikėtų, kad šios pusės imtų bendradarbiauti?
Politikų ir verslininkų interesai kardinaliai skiriasi. Politikams svarbu kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje, o verslininkams reikalinga tvari valstybė, kurioje būtų galima vystyti verslą ilgalaikėje perspektyvoje.
Deja, politikams jų kėdžių tvarumą kur kas labiau garantuoja populizmas, manipuliacijos rinkėjų sąmone, o ne bendradarbiavimas su verslu. Čia „meškos paslaugą“ atlieka ir patys rinkėjai, kurie renka politikus, kurie nieko nekuria, o tik atima, dalina ir skirsto.
Tačiau ne viskas šioje situacijoje yra blogai. Pavyzdžiui, dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda į verslininkus tikrai nebežiūri kaip į blogį, o atvirkščiai – skatina valstybei naudingą politikų ir verslininkų bendradarbiavimą. O ir Vyriausybė jau yra atsižvelgusi į ne vieną verslininkų pasiūlymą. Pavyzdžiui, atsižvelgė ir į mano pasiūlymą dėl mentorystės skatinimo verslo įmonėse.
Kur semiatės naujų verslo idėjų? Kokių šalių valdžios ar verslo sprendimus norėtumėte ar jau pritaikote savo versle? Ar matote gerų verslo pavyzdžių Lietuvoje?
Pačioje verslo pradžioje, ne paslaptis, idėjas dažnai kopijuodavome nuo kitų šalių verslininkų. Prisimenu laikus, kai net iš JAV veždavome produkcijos pavyzdžius ir pagal juos savo laboratorijose kurdavome naujus gaminius. Vėliau samdydavome užsienio šalyse dirbančius konsultantus, ekspertus, technologus.
Dabar jau patys tapome kūrėjais, kurių idėjas kopijuoja kiti. Ir dabar jau mėgstu sakyti, kad man reikia ne tik dirbančios, o ir mąstančios, kuriančios komandos.
Kalbant apie valdžios sprendimus, keliaudama matau daugybę gerų praktikų, kurias būtų galima taip pat nukopijuoti ir pritaikyti mūsų šalies valdyme. Tam tereikia, kad Lietuvos politikai pripažintų, kad jie nėra patys protingiausi. O tai neabejotinai labai sunki misija.
Esate minėjusi, kad valstybė turėtų skirti investicijas ne naujoms technologijoms, o laiko patikrintoms sritims – gamybai ir žemės ūkiui. Ar nepakeitėte savo nuomonės? Kodėl į šias sritis reikėtų daugiau investuoti?
Esu už tai, kad valstybė daugiau investuotų į šalies technologinį atsinaujinimą ir progresą, ypač jeigu kalbama apie eksportuojančias įmones. Tačiau siekiant technologinio progreso, nebūtina tas technologijas kurti patiems, paprasčiau yra pirkti ir jas diegti.
Pavyzdžiui, mūsų įmonėse jau dirba robotai, todėl mes puikiai konkuruojame su tame pačiame sektoriuje veikiančiomis garsiausiomis pasaulio įmonėmis. Tačiau dauguma realistiškai nemąstančių politikų teigia, kad mes sukursime inovacijų ekonomiką, t. y., tas inovacijas kursime patys ir jų pagalba „išsukinėsime“ ekonomiką. Tačiau užtenka pažiūrėti į bet kuriuos pasaulinius inovacijų reitingus ir pamatysime, kad pagal inovacijų indeksus Lietuva yra ES „uodegoje“.
Nuo paskutinės vietos mus gelbėja tik tai, kad turime bene daugiausia pasaulyje aukštojo mokslo diplomų. Tačiau tai, kad turime daug popierinių diplomų visiškai nereiškia, kad turime reikiamų kompetencijų inovacijų ekonomikai vystyti. Be to, neturime ir tam reikalingų finansinių resursų, t. y., rizikos kapitalo.
Šioje situacijoje matau keistą politikų norą vytis nuvažiuojantį traukinį. Bet juk galima bėgti priekyje kito traukinio – uždirbti pinigų iš jau turimų kompetencijų, kurios jau nuo senų laikų yra sukauptos tiek gamybos, tiek žemės ūkio sektoriuose.
Pavyzdžiui, Estija sukūrė stipriausią pasaulyje skaitmeninę visuomenę kartu su skaitmenine švietimo sistema ir net skaitmeninėmis ugdymo programomis. Ir tam estai nenaudojo jokių ypatingų technologinių stebuklų, atvirkščiai panaudojo net verslo įmonėse „nurašytus“ kompiuterius.
Taip pat palaikote ir dažnai kalbate apie laisvai samdomus darbuotojus, freelancerius. Kodėl stengiatės atkreipti visuomenės dėmesį į šiuos darbuotojus?
Inovacijas šlovinantys politikai pamiršta, kad jos gali būti diegiamos ne tik technologijose, bet ir verslo ekonominiuose modeliuose. Vienas iš tokių inovatyvių ir sparčiai pasaulyje besivystančių ekonominių modelių – Gig Economy modelis, kurio pagrindą sudaro laisvai samdomi darbuotojai. Jie patys sau susikuria darbo vietas ir atlygį gauna ne už „išdirbtas“ ar „išsėdėtas“ valandas, o už konkretų atliktą darbą.
Šie žmonės patys nusprendžia, kiek jiems dirbti, kiek užsidirbti, kiek ilsėtis, kada atostogauti ir pan. Todėl jiems tampa nebeįdomūs tie politikai, kurie „gina“ jų interesus, ar tie, kurie norėdami atkreipti į save dėmesį, tesugeba „padovanoti“ tautai dar vieną laisvadienį, mamadienį, tėvadienį.
Tokio „auksinio trikampio“, kaip darbdavys – profsąjunga – darbuotojas Gig Economy sąlygomis nebelieka, todėl natūralu, kad tai kelia grėsmę visiems tiems, kurie aptarnauja minėtą trikampį. Gig Economy – ne tik laisvų profesijų, bet ir laisvų žmonių ekonomika. O laisvi ir pagalbos neprašantys žmonės yra tikra „rakštis“ valdžiai.
Nevengiate kritikuoti Lietuvos politikų, drąsiai komentuojate ir šių dienų Lietuvos ar pasaulio aktualijas socialiniuose tinkluose. Kodėl tai darote? Ar sulaukiate neigiamų komentarų, kaip į juos reaguojate?
Tokiu būdu atlieku savo pilietinę pareigą ir tiek. Kuo daugiau informacijos apie vieną ar kitą Lietuvos ir pasaulio įvykį, kuo daugiau diskusijų, tuo labiau vystomas visuomenės kritinis mąstymas.
Neigiamų komentarų sulaukiu. Kaip reaguoju? Jeigu tame komentare slypi tik emocijos – nereaguoju visiškai. O jeigu tas komentaras kviečia konstruktyviai diskusijai – mielai diskutuoju. Būna ir taip, kad diskusijos pabaigoje savo nuomonę kardinaliai pakeičiu ir padėkoju oponentui už kritiką.
Taip pat socialiniame tinkle nevengėte pasidalinti įrašais apie koronavirusą, kurie yra kontroversiški ir dažnai nepriimtini daugumai žmonių. Kodėl tai darote, ar nebijojote sulaukti neigiamų komentarų? Kokia jūsų nuomonė apie patį koronavirusą? Ar ji pasikeitė nuo karantino paskelbimo iki jo pabaigos?
Kontroversiški yra ne mano įrašai, o pačių mokslininkų ir gydytojų nuomonė. Vienos tiesos apie virusą iki šiol nėra, net pati Pasaulio sveikatos organizacija „grybauja“ savo pranešimuose.
Man labai nepatinka tokie save sudievinę ekspertai, kurie visada viską žino, kai iš tiesų dar nežino nieko. Esu iš tų, kurie mėgsta kapstytis iki tiesos gelmių, nesvarbu kokiais būdais. Ši savybė, beje, man labai padeda tiek versle, tiek gyvenime. Ir savo nuomonę išsakau ne dėl teigiamų komentarų, o dėl tiesos paieškų.
Ar matote save politikoje, Seime? Ar žadate dalyvauti rudenį ateinančiuose rinkimuose?
Pastaruosius keletą metų turiu gana įdomų užsiėmimą – kantriai ir dažnai aiškintis, kad Seimo rinkimuose nedalyvausiu.
Kol kas tam neturiu motyvų, o reikšti savo įžvalgas galiu ir be Seimo tribūnos. Iki šiol dar nė vienas leidinys nėra atsisakęs viešinti mano nuomonės.
Kaip vertinate, kad jūsų buvęs vyras V. Uspaskich ruošiasi dalyvauti rinkimuose? Ar jį palaikysite?
V. Uspaskich yra politikas, o politikai visada dalyvauja vienokiuose ar kitokiuose rinkimuose. Palaikysiu ne atskirus politikus, o konkrečias idėjas. Esu viena iš nedaugelio rinkėjų, kurie „nuo – iki“ skaito politinių partijų rinkimines programas.
Beje, kai kurios mano ir Viktoro idėjos sutampa, ypač tos, kurios susijusios su verslu.
Kėdainiuose įkūrėte Sėkmės ir lyderystės mokyklą, kurioje ugdomas vaikų kritinis mąstymas, kūrybiškumas ir kiti įgūdžiai. Taip pat nevengiate kritikuoti valstybės švietimo sistemos. Ar nepasitenkinimas dabartiniu vaikų švietimų ir paskatino įkurti šią mokyklą? Kodėl svarbu ugdyti ne tik vaikų bendruosius gebėjimus?
Manęs, nei kaip verslininkės, nei kaip mamos, visiškai netenkina tokia švietimo sistema, kurioje nesimato žmogaus. Vaikai joje tėra tarsi kokie kompiuteriai, į kuriuos prikeliama sausos, kartais lėkštos informacijos, ar dar blogiau – nežinia kieno sugalvotų vertybių.
Esu už tai, kad pirmiausia būtų formuojamas vaiko asmenybinis stuburas – t. y. gebėjimas pažinti save, savo potencialą, savo emocijas.
Ir svarbiausia – gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tik už savo gyvenime daromus sprendimus atsakingas ir į įvairiausių gelbėtojų akiratį nepatenkantis žmogus yra laisvas. Tačiau pastebiu, kad jaunoji karta laisvę kartais supranta, tik kaip chaotišką savo energijos į visas puses taškymą.
O mano įkurta sėkmės ir lyderystės mokykla, kurioje ugdomos vaikų asmenybinės kompetencijos, deja, tėra tik lašas jūroje.
