Po krizės 2009 m. sumažėjęs į rankas gaunamas vidutinis darbo užmokestis dabar nesiekia nė 1700-ų litų, o jo didėjimas vis nepaveja bendro šalies ūkio augimo. Ekspertų teigimu, algų kėlimą galbūt suaktyvintų tokios valdžios priemonės, kaip mažesnis darbo jėgos apmokestinimas.
Subalansuoti mokesčius ragina ir smulkusis verslas. Anot jo, kad ir kiek džiugina eksporto laimėjimai, tikrasis atsigavimas, o kartu ir didesnis darbo užmokestis, ateis tada, kai suklestės vidaus vartojimas.
Vidutinis darbo užmokestis po mokesčių 2008-ųjų antrąjį ketvirtį buvo perkopęs 1700 litų. Antrąjį šių metų ketvirtį jis beveik 50 litų mažesnis. Ir nors šiemet ir pernai fiksuotas jo ūgtelėjimas, iš esmės vidutinė į rankas gaunama alga Lietuvoje nuo 2009-ųjų sukasi apie 1600 litų.
Tiesa, vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius per pastaruosius tris mėnesius 0,7 proc. pakilo – iki 2153 litų, bet realią perkamąją galią rodanti alga tiek pat sumažėjo.
„Darbo užmokestis Lietuvoje nėra labai didelis, lyginant su kitomis ES šalimis. Didesnė problema yra ta, kad darbo užmokestis gerokai atsilieka nuo mūsų ekonomikos augimo. Jeigu ekonomika auga 5 proc. ir daugiau per metus, darbo užmokestis auga vos kelis proc. ir tik nominalus. Realus darbo užmokestis realiai netgi mažėja“, – konstatavo „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Verslininkų teigimu, algos nekeliamos, nes dalis įmonių to tiesiog neišgali. O, nedidėjant gyventojų pajamoms, neatkunta vidaus vartojimas. Neišaugus jam, nėra prasmės daugiau gaminti, daugiau parduoti, o kartu ir neišeina daugiau mokėti darbuotojams. Taigi, uždaras ratas.
Smulkiųjų ir vidutinių įmonių atstovė sako, kad jį išardyti galėtų valdžia. Vis besidžiaugianti geru eksportu, ji visai pamiršo vidaus rinką ir nė nesigilina, kaip ją pagyvinti, o juk čia dirba daugybė įmonių. Mažųjų atstovės teigimu, valdžia bent jau galėtų pati susiskaičiuoti, kiek ir kokių mokesčių iš tikrųjų moka įmonės. Nes esą toks įspūdis, kad įvairios rinkliavos nelaikomos apmokestinimu.
„Nežiūrėkime atskirai kiekvienas iš savo ministerijos, varpinės. Verslininkui yra visiškai tas pats – jis iš savo kišenės išsitraukia 1 Lt ir jam tai yra mokestis. Jis tai turi uždirbti. Jo darbuotojai turi tai uždirbti. Reikėtų pasižiūrėti, kokia iš tikrųjų situacija, kodėl turime tokį didžiulį disbalansą“, – kalbėjo Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė.
„Eksportuojančios įmonės padeda palaikyti bendrą šalies stabilumą, jos padeda gerinti balansą, jos palaiko lito stabilumą kitų valiutų atžvilgiu. Trumpiau tariant, jos atlieka didelį darbą, bet tai galbūt labiau išorinio ryšio, Lietuvos įvaizdžio formavimo darbą, nes ekonomika pati atsigauna tik tada, kai atsigauna ir vidaus rinka. Vis dėlto tas ratas iš eksporto į vidaus rinką kol kas neateina“, – sakė „Nordea“ ekonomistas Ž. Mauricas.
Anot eksperto, situacija nepasikeis tol, kol darbdaviai bus neužtikrinti dėl ateities. Kada bus užtikrinti, niekas nežino. Esą išgąsdinti žmogų, kad bus blogai, – lengva, o įtinkinti, kad gerai bus netrukus – labai sunku, turi praeiti laiko. Kol kas esą kelti algų dalis įmonių nenori, nes, jeigu vėl ateis sunkmetis, teks jas mažinti, darbuotojai susierzins. Be to, darbo jėga Lietuvoje – daug apmokestinta, todėl įmonėms lėšas patraukliau naudoti kam nors kitam, pavyzdžiui, įrangai pirkti.
Tiesa, ekspertai atkreipia dėmesį, kad ne statistikų fiksuojamas darbo užmokestis Lietuvoje tikriausiai yra didesnis. Tiesiog dalis atlygio mokama vokelyje. Tai esą paaiškina ir statistikų gaunamus skaičius, jog valstybės sektoriuje uždirbama daugiau nei privačiame, nors logika sako ką kita.
