Vis dėlto, jei pasikliautume statistika, šios šalies BVP tebėra trečdaliu mažesnis negu 1990 metais, Sovietų Sąjungos griuvimo metu. Analizuojant laikotarpį tarp dviejų revoliucijų – Oranžinės ir Maidano – peršasi išvada, jog jau ilgą laiką Ukrainos ekonomika trypčioja vietoje ir iš esmės nedaro pažangos.
Pastarąjį dešimtmetį spartus Ukrainos ūkio augimas praktiškai sutapo su pasaulinės plieno rinkos pakilimu 2004 m. ir 2006-2007 m. Naujausi ekonomikos plėtros rodikliai taip pat nedžiugina. 2012 m. Ukrainos BVP padidėjo vos 0,2 proc., o per tris 2013 m. ketvirčius susitraukė 1,2 proc. Negana to, ekonomikos augimo modelis smarkiai išbalansuotas. Šiuo metu Ukrainos ūkį į priekį traukia tik namų ūkių vartojimas, o visi kiti BVP elementai – investicijos, eksportas, valdžios vartojimo išlaidos – mažėja.
Toks reiškinys rodo, jog ekonomika verda savose sultyse. Socialinių išmokų ir atlyginimų skatinimo politika užveda vidaus vartojimą, tačiau šis ūkio augimo veiksnys nėra tvarus. Tuo tarpu eksporto konkurencingumas prastėja dėl pervertintos valiutos ir darbo užmokesčio didėjimo.
Kita opi Ukrainos ekonomikos problema – valdžios sektoriaus ir mokėjimų balanso deficitai. Dosni atlyginimų ir socialinių išmokų skatinimo politika, energijos kainų subsidijavimas, TVF vertinimu, pernai „sukrovė“ beveik 6 proc. BVP biudžeto deficitą. Didžiulio einamosios sąskaitos deficito susiformavimą lėmė eksporto smukimas ir importą palaikęs vidaus paklausos kilimas. Nors valstybės skola santykinai nėra didelė (apie 40 proc. BVP), tačiau ženkli jos dalis yra trumpalaikė.
Finansavimo pritraukimas iš Vakarų šalių Ukrainai tapo keblesniu klausimu po to, kai skolindamasi iš TVF paskutinius du kartus neįvykdė reikalaujamų reformų (valiutos nuvertinimo, energijos kainų subsidijų apkarpymo). Atvėsus santykiams su TVF, alternatyvų nebrangių skolintų lėšų šaltinį pasiūlė Rusija. 2013 m. gruodį ji pažadėjo nupirkti 15 mlrd. JAV dolerių Ukrainos obligacijų (suma apčiuopiama – maždaug 8 proc. šalies BVP).
Nereikėtų apsigauti – tai tik laikinas finansinio „troškulio“ numalšinimas. Valiutos devalvavimo būtinybė atitolo, tačiau Ukrainos ekonomikos problemos iš esmės nesprendžiamos. Pagal „Standard& Poor’s“ agentūros reitingus, Ukraina išlieka labai arti nemokumo ribos. Rusijos perkamos obligacijos yra trumpalaikės (2 metų), be to, sutartis bus reguliariai peržiūrima. Skolintų lėšų panaudojimo efektyvumas taip pat negarantuotas – pavyzdžiui, pirmieji gauti 3 mlrd. JAV dolerių išleisti socialinėms išmokoms.
Panašu, jog miglotos Ukrainos ekonomikos perspektyvos bei sudėtinga verslo aplinka atbaido ir Lietuvos investuotojus. Pastaraisiais metais vyksta Lietuvos investicijų nutekėjimas iš Ukrainos. Jei 2010 m. pabaigoje šioje šalyje buvo investavę 66 Lietuvos įmonės, tai 2012 m. – 53. Sukauptų tiesioginių investicijų apimtis nuo 2009 m. pabaigos iki trečiojo 2013 m. ketvirčio nusmuko 2,5 karto.
Kita vertus, Lietuvos prekybiniai ryšiai su Ukraina pastarąjį dešimtmetį tapo tampresni. 2011-2013 m. Ukraina įsitvirtino pirmajame Lietuvos eksporto partnerių dešimtuke. Tiesa, Lietuvos eksportas į Ukrainą itin menkai diversifikuotas – du trečdalius viso eksporto sudaro degalų ir alyvų pardavimas. Šioje šalyje daugiau prekių parduodame nei iš jos perkame. Taigi grivinos devalvacija, kuri anksčiau ar vėliau turės įvykti, Lietuvos eksportui į Ukrainą turėtų vienareikšmės neigiamos įtakos.
Vilija Tauraitė yra SEB banko vyriausioji analitikė
