Savivaldybių skolos yra trumpalaikės ir ilgalaikės. Trumpalaikes paskolas savivaldybės gali imti apyvartinių lėšų laikinam trūkumui padengti ir privalo grąžinti iki tų pačių metų pabaigos.
Ilgalaikės paskolos – savivaldybių pasiskolintos lėšos investicijų projektams finansuoti. Šios skolos ne tik apskaitomos kaip savivaldybių biudžetų deficitas, bet ir įskaičiuojamos į Lietuvos viešųjų finansų deficitą bei valstybės skolą.
Lietuvos teisės aktai pakankamai griežtai reglamentuoja savivaldybių skolinimąsi. Kiekvienais metais Seimas, tvirtindamas savivaldybių biudžetus, nustato ir jų skolinimosi limitus. Pavyzdžiui, 2013 metais 59 savivaldybių (išskyrus Vilniaus m., kuriam yra padidinti skolinimosi limitai) įsiskolinimai kredito įstaigoms negali viršyti 75 procentų nuo taip vadinamų savarankiškų pajamų, kurios vidutiniškai sudaro kiek daugiau nei pusę visų savivaldybių biudžetų pajamų. Tai reiškia, kad 59 savivaldybių paimtos iš bankų paskolos negali viršyti maždaug 38 procentų savivaldybių visų planuojamų pajamų 2013 metams.
Absoliuti dauguma ilgalaikių paskolų imama Europos Sąjungos struktūrinės paramos investicijų projektams savivaldybėse bendrai finansuoti. Iš esmės savivaldybės, pasiskolindamos lėšas iš bankų, sumoka valstybės biudžetui pridėtinės vertės mokestį, kurio ES nefinansuoja iš struktūrinės paramos lėšų.
Yra ir dar vienas griežtas savivaldybių skolinimąsi ribojantis limitas. 59 savivaldybės, kurių skola sudaro daugiau kaip 45 procentus patvirtintų 2013 metų savivaldybės biudžeto savarankiškų pajamų, neturi teisės skolintis investicijų projektams, kurie įgyvendinami be ES ir kitos tarptautinės (Norvegijos, Šveicarijos) finansinės paramos lėšų.
Dėl tokio griežto skolinimosi galimybių apribojimo jau 25 savivaldybės š. m. balandžio 1 d. neteko teisės skolintis savo (ne ES) lėšomis finansuojamiems investicijų projektams įgyvendinti. Todėl neturėtų stebinti situacija, kai savivaldybė, įgyvendindama Europos Sąjungos lėšomis remiamą energijos efektyvesnio naudojimo projektą, pakeis langus viešosios paskirties pastate, tačiau paliks apdaužytas ir nedažytas sienas. Kurioziška situacija: tokie darbai ir išlaidos nepripažįstami tinkamais finansuoti ES struktūrinės paramos lėšomis, o savivaldybės neturi teisės jų pasiskolinti.
Kokios priežastys verčia savivaldybes skolintis?
Pagrindinė priežastis – savivaldybių savarankiškų pajamų mažėjimas pastaruosius penkerius metus. Jei 2008-2009 m. savivaldybių pajamų dalis nacionaliniame biudžete sudarė 13,04 ir 15,43 procento, tai 2012-2013 m. ji sumažėjo iki 10,84 ir 11,19 procentų, nors savivaldybių atliekamų funkcijų apimtis bei lėšų poreikis jas įgyvendinti išaugo.
LSA ne kartą kreipėsi į centrinę valdžią, kad gyventojų pajamų mokestis būtų teisingai pasidalintas tarp valstybės ir savivaldybių priklausomai nuo ekonomikos augimo ar mažėjimo, tačiau pradelsti kreditiniai įsiskolinimai rodo, kad kol kas to nėra. 2013 m. balandžio 30 d. savivaldybių skolos verslo subjektams ir savo įmonėms už prekes ir paslaugas sudarė 336,8 mln. litų (nuo metų pradžios padidėjo 13 procentų), o valstybės valdymo institucijų - tik 0,9 mln. litų.
LSA prezidento R. Malinausko nuomone, savivaldybių finansinė būklė pagerės ir skolos sumažės tik tada, kai Seimas ir Vyriausybė pakeis savivaldybių biudžetų pajamų formavimą reglamentuojančius įstatymus ir leis augti savivaldybių planuojamoms (prognozuojamoms) savarankiškoms pajamoms.
Lietuvos savivaldybių asociacijos inf.
