Pasaulio ekonomikos spurda krizės glėbyje. Tiek Tarptautinis valiutos fondas (TVF), tiek atskiri analitikai teigia, kad ypač prasta padėtis Europoje. Čia, naujausiomis TVF prognozėmis, ekonomika šiais metais smuks praktiškai visose ES valstybėse, vidutiniškai daugiau nei 4 proc.
Ypač prastai vertinama Europos bankų padėtis. TVF nuomone, blogų paskolų kiekis juose didesnis nei JAV bankuose, o galimybių jomis atsikratyti jie turi mažiau (mažiau lėšų pumpuoja valdžia). Todėl krizė Europoje truks ilgiau ir bus įveikiama lėčiau.
Tokiu atveju sustiprėja išcentrinės jėgos. Traukimasis į savą kiautą ekonomikoje iš dalies yra visai natūralus. Atėjus sunkmečiui žmonės ima taupyti, mažiau vartoti, verslininkai ir valstybė - mažiau investuoti, ir dėl to pirmiausia ir santykinai daugiausia nukenčia svetimų, įvežtinių prekių ir paslaugų vartojimas. Tai ypač matytis mažiau pasiturinčiose valstybėse, kuriose žmonės traukiasi nuo „užjūrio gėrybių“ link savų kruopų, sūrių ir ridikėlių.
Mes irgi, pagal išgales, prisidedam prie krizės gilinimo kitose šalyse. Bendra prekių ir paslaugų gamyba pirmą ketvirtį mums smuko beveik 13 proc., mūsų eksportas (dėl to diržų veržimosi partnerių šalyse) per pirmuosius keturis šių metų mėnesius sumažėjo 25 proc., tuo tarpu mūsų importas nėrė žemyn net 44 procentais.
Tokiomis aplinkybėmis išpuolė rinkti Europos parlamentą – 736 žmonių būrį, atstovaujantį 391 milijonui ES gyventojų ir, kitaip nei nacionaliniuose parlamentuose, sprendžiantį visos Unijos dalykus tik kartu su valstybių narių ministrais ES taryboje.
Dar prieš keletą mėnesių socialdemokratai ES šalyse, Europos parlamente sudarantys paneuropinę Europos socialistų partiją (faktiškai frakciją; ESP), tikėjosi, kad išmušė jų valanda, ir jų didžiosios lenktynės su centro dešiniaisiais – Europos liaudies partija (ELP) – pagaliau išsispręs jų naudai. 2004 metų rinkimuose ELP buvo gavusi 288 vietas, ESP – 217 vietų (iš viso šios kadencijos EP buvo 785 vietos).
Socialistų viltys buvo pamatuotos. Juk kai gausėja ekonominių sunkumų, didėja nedarbas, žmonės, kaip taisyklė, suka link kairiųjų partijų, kurios visada pasiruošę aukoti kainų stabilumą vardan didesnio užimtumo ir bent žada didesnę paramą iškritusiems iš ūkio traukinio
ESP vadovai jau buvo atidėję bet kokias diskusijas dėl naujojo Europos komisijos pirmininko, duodami suprasti, kad po rinkimų jie patys pasiūlys kandidatą ir užtikrins jo išrinkimą.
Ir štai didžiulis smūgis, kurio ESP vadovai net nebandė neigti. Naujame (kiek mažesniame) Europos parlamente jie turės jau tik 159 vietas, kai saikingi dešinieji (ELP) – 267 vietas.
Dėl bendro vietų skaičiaus sumažėjimo dešinieji kaip turėjo, taip ir turės maždaug 36 proc. visų vietų, tuo tarpu socialistų „svoris“ sumažėjo nuo 27 iki 22 proc.
Socialistų vietas Europos parlamente, ką pabrėžia visi stebėtojai, užėmė ne centro (saikingieji) dešinieji, bet kraštiniai (ne kraštutiniai) dešinieji. Jų atstovų pagausėjo Olandijos, Austrijos, Vengrijos, Danijos, Suomijos, Rumunijos, Graikijos, Italijos, Britanijos išrinktose delegacijose.
Nemažai komentatorių šį netikėtą politinių jėgų persigrupavimą Europos parlamente analizuoja pagal rinkimų į nacionalinius parlamentus modelį.
Tai netikslu. EP yra „tolimasis“, ne nacionalinis, parlamentas. Nors jo įtaka didėja, EP ir toliau priima sprendimus, geriausiu atveju, tik kartu su ES taryba. Čia diskutuojamos ir vertinamos visos naujos Europos komisijos teisės aktų iniciatyvos. Todėl čia, kaip parodė rinkėjų nuostatos, ir turi veikti žmonės, turintis sustiprintą budrumo jausmą – grėsmės nacionaliniam suverenumui jausmą.
Europos žmonių nuomone – „briuseliniai“ politikai su savo federalistinėmis idėjomis nesyk nueina per toli. Tai ypač ryškiai buvo pademonstruota Sutarties dėl konstitucijos Europai sumanymu – pradedant pseudo-demokratine Konvento veikla ir baigiant pačios Sutarties kai kuriomis nuostatomis ir intencijomis.
Parama centro dešiniosioms partijoms bei kraštinių dešiniųjų pagausėjimas EP-te – tai nebylus pareiškimas, kad būtina geriau saugoti nacionalinį suverenitetą. EP rinkėjai nevėlė savo nacionalinių problemų į rinkimų darbotvarkę; jie pasuko akis į bendraeuropinę darbotvarkę. Joje klausimai apie nedarbą, socialinę apsaugą, kovą su skurdu yra žemai apačioje (jei nekreipti dėmesio į retoriką). Rinkėjai žino, kad tuos klausimus sprendžia nacionalinės vyriausybės, o ne ES institucijos.
Tuo tarpu būtent „Briuselis“ sprendžia klausimus apie imigraciją, skirtingų kultūrų integraciją, globalizaciją, taip pat apie „demokratijos deficito“ mažinimą (kas ES kalba reiškia judėti link principo „vienas žmogus – vienas balsas“ ir kas mažesnėms ES valstybėms skamba kaip „mažos tautos nieko nelemia“).
Rinkimai į EP buvo (tiems, kas juose dalyvavo) balsavimas ne dėl vienokios ar kitokios ekonominės politikos, bet dėl tolesnės ES raidos. Ji labai sudėtinga, nes apima Europos vienijimo, bendrų pozicijų formavimo krypčių ir būdų paiešką, o kartu reikalauja kuo didžiausios pagarbos tautų suverenumui ir jų lygybei. Rinkėjai pernelyg neperrašė mandato, bet šį kartą jame stipriau pabraukė žodžius apie pastarąsias vertybes.
Grįžkime prie eksporto ir importo. Nacionalinės vyriausybės privalo viską padaryti vardan nacionalinės ekonomikos atsigavimo. Belieka tik priminti, kad importo plėtra – eksporto pajamų ir užsienio investicijų sąskaita – yra vienas iš būdų tai padaryti. Importu gausime tinkamiausias gamintojams (ir vartotojams) prekes, modernizuosim fizinį kapitalą ir produkciją, greičiau susipažinsim su naujausiomis technologijomis, sparčiau apsivalysim nuo rinką prislėgusių oligopolijų ir verslą išmokysim elgtis pagal rinkos dėsnius, o ne pagal vištidžių „įstatymus“.
