„Lietuvoje juntamas aktyvesnis žmonių noras imtis verslo, o ir verslas tapo įvairesnis. Jei anksčiau gamindavome taburetes, tai dabar kelią skinasi šiuolaikinės technologijos. Tačiau, deja, turime per didelę proporciją žmonių, kurie tikisi pagalbos iš išorės – valstybės, labdaros, socialinę paramą teikiančių organizacijų. Verslioje visuomenėje turėtų būti kritinė savarankiškai gerovę kuriančių, o ne iš socialinių pašalpų gyvenančių žmonių masė. Priskirčiau Lietuvą prie tų šalių, kurios linkusios tikėtis pagalbos iš išorės, o ne gebančių imtis verslo“, – sako „Verslo žinių“ generalinis direktorius ir vyr. redaktorius R. Barysas.
Savarankiškai dirbančių asmenų 2002 metais buvo beveik dvigubai daugiau, nei gaunančių socialines pašalpas. Šalyje buvo registruoti 233,3 tūkst. savarankiškai dirbantys vyrai ir moterys, tuo metu socialinių pašalpų gavėjų buvo 117,2 tūkst. 2012 metais registruota 124,3 tūkst. savarankiškai dirbančių asmenų ir 221,9 tūkst. pašalpos gavėjų.
„Prieš 10 metų verslas tikrai atrodė geriau, buvo daugiau optimizmo. Prie to, žinoma, prisidėjo ir ekonominė krizė, tačiau ne tik finansinė padėtis gali atgrasyti nuo noro imtis verslo. Daug įtakos tam turi verslo reguliavimas bei visuomenės požiūris. Šiandieną Lietuvoje verslininkas dažnai yra laikomas potencialiu sukčiumi“, – pažymi Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas (LVK) Valdas Sutkus.
Iš kitų Europos šalių neišsiskiriame
„Versli Lietuva“ verslumo departamento direktoriaus Dovydo Varkulevičiaus teigimu, nors Lietuvoje įmonių mažiau nei verslininkų, jų ir įmonių skaičiumi bei noriu užsiimti nuosavu verslu neišsiskiriame iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių.
Pasak D. Varkulevičiaus, kalbėdami apie verslininką, įsivaizduojame žmogų, turintį įmonę, kurioje dirba nemažas žmonių skaičius, yra didelės apyvartos. Tačiau dažnai užmirštame mažas įmones, kuriose darbuojasi viso labo 7–8 žmonės, bet yra valdomos sėkmingų ar labai gabių verslininkų. Be to, kalbant apie smulkųjį ir vidutinį verslą, yra nemažai žmonių, užsiimančių individualia veikla.
„Reikia žiūrėti bendrą kontekstą, nepamiršti smulkių verslų, individualia veikla užsiimančių žmonių. Bendrame kontekste Lietuva pernelyg neišsiskiria iš kitų ES narių. Verslininkų skaičiaus atžvilgiu esame labai „sveika“ valstybė. Maža to, turime vieną savitumą – naująją verslininkų kartą. Daugybė 18–24 metų amžiaus žmonių norėtų pradėti savo verslą“, – pažymi D. Varkulevičius.
Tačiau V. Sutkus teigia nepastebintis didelio žmonių, o ypač jaunimo, noro kurti verslą: „Aš manau, kad verslumo lygis Lietuvoje yra mažas. Visuomenės apklausos rodo, kad nedaug jaunų žmonių nori būti verslininkais. Todėl viena iš LVK veiklų yra verslumo skatinimas ir ugdymas. Verslo kūrimo ir gyvenimo laukas yra pilnas įtampos: verslininko autoritetas pastaruoju metu nepelnytai žeminamas įvairių kontroliuojančių valstybės institucijų, politikų, žiniasklaidos; verslo reguliavimas nėra tinkamas; bankrotas prilyginamas asmeninei tragedijai. Dėl to norinčių būti verslininkais nėra daug“.
Su mintimi, kad verslių žmonių Lietuvoje turėtų būti daugiau, sutinka ir R. Barysas: „Manau, verslių žmonių Lietuvoje turėtų būti daugiau. Jei jų būtų 100 proc., tai būtų mažesnė našta valstybei, o blogiausiu atveju savimi gebėtume pasirūpinti patys.“
Verslo naujokams padeda patyrę verslininkai
Kalbėdamas apie sąlygas verslui, R. Barysas pabrėžia, kad pradedantis verslas šiandien turi kur kas daugiau galimybių nei prieš dešimtį metų: „Tokio pradedančiojo verslo finansų šaltinio kaip rizikos kapitalo fondas prieš 10 metų Lietuvoje su žiburiu nebūtume radę. Atsiranda ir kitoks pačių verslininkų požiūris – jie neskuba lėšų išleisti gyvenimo patogumo dalykams, bet steigia įvairiausius fondus, dirba kartu su tais jaunais žmonėmis, kurie turi idėjų, bet neturi pinigų. Ši sandūra Lietuvoje po truputėlį tampa vis aktyvesnė ir tikrai manau, kad netolimoje ateityje pažers perliukų, kuriais didžiuosimės.“
D. Varkulevičiaus teigimu, patyrę verslininkai supranta, kad turi kažką sugrąžinti savo visuomenei ir geriausia, ką gali padaryti, yra pagalba jaunajai verslininkų kartai: „Šiandieną dalis verslininkų tapo pavyzdžiais. Technologinių verslų sėkmės ir pagalbos „žaliems“ verslininkams pavyzdžiu galima laikyti Ilją Laursą, tradicinės pramonės – Robertą Dargį. Žmonės pradeda suprasti, kad negausime naujos kokybės, naujos kartos verslininkų, kol nepradėsime jų mokyti, nesidalinsime patirtimi.“
„Versli Lietuva“ atstovas pastebi, kad jei prieš dešimt metų valstybės iniciatyvas padėti verslui buvo galima skaičiuoti ant pirštų, tai šiandieną valstybės pagalba yra kur kas stipresnė: „Anksčiau verslo pradžiai turėdavome vienintelį skolinimosi šaltinį – draugus, šeimą, artimuosius. Šiandieną turime valstybės mikrokreditus, rizikos kapitalo, ankstyvojo rizikos kapitalo fondus. Valstybė taip pat rūpinasi, kad visa reikalinga informacija apie verslui reikalingus dokumentus ir kitas ypatybes būtų lengvai randama.“
Valstybė padėti dar neišmoko
Nors per dešimtį metų sustiprėjo ir valstybės pagalba pradedančiajam verslui, finansinė pagalba bei informacija apie verslo pradžią tapo prieinamesnė, pašnekovai vardija ir neišmoktas pamokas.
„Nepakankamas verslininkų skaičius Lietuvoje turbūt nėra susijęs su kažkokiais išskirtiniais žmonių gebėjimais užsienyje. Mes per vėlai pradedame skiepyti verslumo įgūdžius. Tai daryti reikia pradėti dar mokykloje, jau nekalbant apie aukštąsias mokyklas“, – mintimis dalinasi R. Barysas.
„Verslo žinių“ vyr. redaktoriaus manymu, net jei Lietuvoje bus aukščiausi mokesčiai ir pačios nepalankiausios sąlygos verslui pasaulyje, čia vis tiek egzistuos verslas, mat jis prisitaiko. Tačiau kuo tos sąlygos sunkesnės, tuo mažiau žmonių ryšis verslo kūrimo barjerą įveikti.
„Tam tikrais aspektais verslo sąlygų Lietuvoje pažanga yra didelė, bet žengiant iš startuolio fazės (pradedančiojo verslo) į tvaresnį verslą, atsiranda per daug kontroliuojančių, veikimo galimybes apsunkinančių organizacijų ir sprendimų. 60 metų labai reguliuotos rinkos mums paliko gilius pėdsakus. Turi pasikeisti kartos, kad suprastume, jog žmonės gali būti savarankiški ir atsakingi, mokėti mokesčius, atlikti prievoles valstybei. Todėl tas kontroliuojantis aparatas turėtų po truputėlį lengvėti“, – kalba R. Barysas.
Savo ruožtu D. Varkulevičius pažymi, kad siekiamybe turėtų tapti ir verslo skatinimo, paramos jaunam verslui iniciatyvų atsiradimas regionuose: „Labai svarbu, kad tiek savivaldybės, tiek regioninės struktūros, tiek asocijuotos verslo struktūros aktyviau suremtų pečius ir padėtų verslui kurtis bei plėtotis regionuose, ne tik nacionaliniu mastu.“
