Dvidešimties įtakingiausių pasaulio valstybių ketvirtadienio susitikimas Londone turėjo patvirtint „ryžtingą“ jų nuostatą susigrumti su krize ir sumažinti jos keliamus nuostolius ir kančias.
Atidavę tam tikrą duoklę Europos Sąjungos (ES) akcentuojamam suderintam tarptautinio kapitalo judėjimo reguliavimui valstybės sutarė, kad energingai naudos pasiūlos didinimo svertą ekonomikos kritimui stabdyti ir kartu stengsis atitolinti protekcionizmo grėsmę.
Neabejotinai veiksmingiausias šiuo metu ekonomikos „gydymo“ būdas yra visuminės paklausos didinimas valstybės išlaidų deficitiniu finansavimu. Tie pinigai turi pakeisti keliskart sumažėjusį bankų skolinimą verslui ir vartotojams.
JAV jau švirkščia į savo ūkį neįsivaizduojamo dydžio sumas: rudenį prasidedančiais naujais fiskaliniais 2009-2010 metais JAV biudžeto pajamos bus 1,8 trln. dolerių, o išlaidos – 3,6 trln. dolerių. Deficitas sudarys net 13 proc. JAV bendrojo vidaus produkto (BVP).
Europos komisija numato, kad Airijos biudžeto deficitas šįmet gali siekti 11 proc., Britanijos – 9,5 proc., Ispanijos – 6,2 proc., Prancūzijos – 5,6 proc.
Didžiųjų pasaulio valstybių energingesnis skolinimasis yra vienintelis būdas visam pasauliui sparčiau nei natūraliai gelbėtis iš krizės gniaužtų. Jei ims atsigauti jų ekonomikos – atsileis įtampa visame pasaulyje.
Mažosios šalys savo biudžetų deficito plėtojimu pasauliui nepadės, šiuo būdu jos gali padėti tik sau. Tai padarys laikydamosi dviejų sąlygų – (a) skolinsis sava valiuta (taigi – iš savo nuolatinių gyventojų) ir (b) naudos tas lėšas ne apskritai visuminei paklausai didinti, o nukreips jas skatinti vietos gamintojų produkcijos paklausą.
Dabartinė vyriausybė, paskelbusi apie būsimą obligacijų litais mažmeninį platinimą, padarė teisingą žingsnį. Ekonominių sunkumų akivaizdoje žmonės ėmė daugiau taupyti ir skolinimosi potencialas padidėjo. Užtenka pasakyti, kad pernai vasario mėnesį mūsų (namų ūkių) terminuoti indėliai bankuose (litais bei eurais) sudarė 12,7 mlrd. litų, tuo tarpu dabar, krizei atslenkant, jie dar pasipildė dviem su puse milijardo; dabar bankuose laikome 15,4 mlrd. litų. Užtat beveik dviem milijardais sumažinome vienadienių (einamųjų) pinigų kiekį bankuose. Irgi protingai - ko jie ten turi voliotis, ypač kai ten pervedamus atlyginimus ar pensijas dabar išleidžiame saikingiau (prieš metus vasarį šitaip laikėme 9,2 mlrd. litų, šįmet vasarį jau tik 7,3 mlrd. litų).
Be to, visai nemažai santaupų įmonės ir gyventojai buvo investavę į užsienio akcijas ir obligacijas – per investicinius fondus. Dabar tie pinigai (nė kiek nepadidėję, indeksams biržose drastiškai smukus) grįžta ir jau nebebus investuojami nei į Azijos, nei į Rusijos ar Lotynų Amerikos vertybinius popierius, o pasiliks „arčiau kūno“. Racionaliai tvarkantis žymi dalis tų lėšų taip pat turėtų būti skirta vyriausybės obligacijoms įsigyti.
Paprastai padidintas valstybės skolinimais, kai jis orientuojamas į vietines sankaupas, brangina paskolas privačiam verslui (nes jam tenkantys kredito ištekliai sumažėja). Bet ekonomikai smunkant situacija kažkiek keičiasi. Vyriausybės skolinimasis tampa veiksmingiausia priemone einamosioms problemoms iškart spręsti – pasitelktos lėšos nedarbo draudimo išmokomis, parama suklypusiam socialinio draudimo biudžetui, švietimo ir sveikatos apsaugos finansavimo išsaugojimas momentaliai grįžta į apyvartą ir šitaip palaikoma paklausa palaiko šalies rinkai dirbantį verslą.
Tuo tarpu paskolos verslui, kai ekonominis aktyvumas sumažėja, jau savaime nebegali būti ankstesnio lygio (nebent skolinti priešbankrotinėje būklėje esančioms įmonėms, kurios paskolų jau nebesugrąžins). Versle turi intensyvėti struktūriniai pokyčiai ir palaikomas turi būti ne distrofinis verslas, o perspektyviomis kryptimis dirbančios įmonės.
Kitaip tariant, „čia ir dabar“ reikia remti ne verslą apskritai, o iš žlungančio verslo atleidžiamus žmones ir gyvybingas bei perspektyviąsias verslo šakas bei įmones.
Mūsų vyriausybė savo veiklos taktikoje yra bene labiausiai monetaristinė šių dienų Europos Sąjungoje. Pirma, panaikindama PVM lengvatas ji ignoravo tų lengvatų skatinamąjį poveikį užimtumui paslaugų sferoje bei viešbučių ir restoranų paslaugų eksportui (paaukojo jį vardan „neiškraipytos išteklių alokacijos“, o dar labiau – vardan biudžeto lėšų tikėtino papildymo). Antra, atkakliai siekdama neviršyti Stabilumo ir augimo pakto reikalaujamo 3 proc. biudžeto deficito, ji pasiryžusi mažinti valdžios sektoriaus išlaidas, tuo užsitikrindama dar didesnį gamybos mažėjimą artimiausiais mėnesiais.
Atrodytų, kad vyriausybė rimtai priėmė EK pagrūmojimus, kad šalys turi laikytis finansinio stabilumo rodiklių, surašytų Mastrichto kriterijuose. Tektų priminti, kad biudžeto deficito kriterijus, perrašytas į Stabilumo ir augimo paktą, gali būti viršijamas - jei yra krizė. Taip, deficito viršijimas automatiškai užkerta kelią į euro erdvę, bet įsivesti eurą pati vyriausybė planuoja ne anksčiau nei 2012 metais (nes 2009 metais ji numato infliaciją būsiant 5,4 proc., kas užkirs kelią 2010 m. prašytis į euro erdvę nuo 2011 metų). Taigi, bus dar laiko grąžinti biudžetą į pusiausvyrą.
Žūtbūtinis viešųjų finansų balansavimas yra trupučiuką ėjimas va bank. Tikimybė, kad Vyriausybės taktika pasiteisins, egzistuoja. Jei pasaulyje ekonomika ims ryškiai atsigauti jau rudeniop – Vyriausybė liks teisi, nes ir Lietuvoje tokiu atveju galima tikėtis ir investicinės (savos bei užsienio) veiklos pagyvėjimo bei eksporto augimo (stabilus lito kursas bus padėjęs pažaboti infliaciją ir, taigi, išvengti realaus lito kurso kilimo, ko neišvengs smukusių valiutų kursų šalys). Iki rudens Lietuvos žmonės dar pratrauks.
O jei ekonomikos atsigavimas pasaulyje užsitęs, Vyriausybė praloš – gyvenimas šalies miestuose ir kaimuose taps gan bjaurus, policija – jei traktuojama kaip šiandien – nuleis rankas, Lietuva bus priversta kreiptis paramos į Tarptautinį valiutos fondą, o viešąjį sektorių, neišskiriant nei mokytojų, teks „nupjauti“; pati Vyriausybė, žinoma, kris.
