Portalo tv3.lt skaitytojas iš Vilniaus Julius (tikrieji vardas ir pavardė redakcijai žinomi) skundėsi, kad jau kovas, o jis dar negavo algos už sausio mėnesį.
„Darbdavys algą mums moka dalimis, nors mes to neprašėme ir nenorime. Gruodį už lapkritį algą mums išmokėjo per tris kartus. Šiuo metu esame gavę tik trečdalį algos už sausį ir visiškai neaišku, kada gausime likusius pinigus. Už vasario mėnesį nieko negavome, o jau prasidėjo kovas“, – piktinosi vyras.
Anot jo, darbdavys algą moka tada, kai pats nori.
„Pagal sutartį turime gauti avansą ir vėliau likusią algą. Tačiau darbdavys susitarimo nebesilaiko. Jis skundžiasi, kad nėra iš ko algų mokėti. Tačiau ar tai suteikia jam teisę nesilaikyti sutarties sąlygų?
Juk mes irgi turime įsipareigojimų, tenka mokėti būsto paskolos įmokas, taip pat komunalinius mokesčius. Juk turime ir maisto nusipirkti. Už viską dabar mokame iš savo santaupų. Kas jų neturėjo jau išėjo iš darbo. O mes vis dar laukiame, nors kantrybė senka“, – pasakojo vyras.
Darbuotojai alga privalo gauti kartą arba du per mėnesį
Advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas, advokatas Artūras Tukleris sakė, kad darbo užmokestis yra viena esminių darbo sutarties sąlygų, o jos tinkamas apskaičiavimas ir mokėjimas – viena pagrindinių darbdavio pareigų.
„Atitinkamai reglamentavimas numato, kad darbo užmokestis privalo būti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį.
Visais atvejais už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per 10 darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Taigi atlyginimas turėtų būti mokamas bent kartą per mėnesį“, – komentavo teisininkas.
Jis tikino, kad jeigu darbdavys nemoka darbo užmokesčio, darbuotojas turi kelias galimybes, kaip ginti savo pažeistas teises.
„Pirma galimybė, kuri neretai praktikoje pamirštama, yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Pagal reglamentavimą, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, jeigu darbuotojui 2 mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis.
Darbuotojui pasinaudojus šia teise, nutraukiant darbo sutartį darbdavys privalo išmokėti darbuotojui 2 jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu 1 metus, – 1 jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ši teisė nutraukti darbo sutartį darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių neriboja darbuotojo teisės atgauti neišmokėtą darbo užmokestį“, – komentavo teisininkas.
Kreipimasis į darbo ginčų komisiją
Pasak A. Tuklerio, dar vienas būdas atgauti atlyginimą yra kreipimasis su prašymu į darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iš darbdavio.
„Tokį prašymą darbuotojas turėtų pateikti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, o darbo užmokesčio atveju šis 3 mėnesių terminas paprastai skaičiuojasi nuo tos dienos, kurią pagal darbo sutartį ar darbo teisės normas darbuotojui turi būti išmokamas atlyginimas.
Tuo atveju, jeigu darbuotojas praleidžia šį 3 mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, tai nepanaikina darbuotojo teisės ginčo keliu prisiteisti neišmokėtą atlyginimą, o būtent, tokiu atveju darbuotojas vis tiek turėtų teikti prašymą darbo ginčų komisijai ir prašyti atnaujinti praleistą terminą, nurodžius svarbias šio termino praleidimo priežastis“, – komentavo teisininkas.
Delspinigiai ir netesybos
Anot A. Tuklerio, jeigu darbo ginčų komisija praleisto termino neatnaujina, darbuotojo gali per 1 mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo kreiptis su ieškiniu į teismą.
Reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo yra taikomas 3 metų senaties terminas, tad svarbiausia nepraleisti šio termino.
„Dar svarbu paminėti ir tai, kad darbdaviui tinkamai neatsiskaičius su darbuotoju, vadovaujantis Darbo kodeksu, darbuotojas papildomai gali reikalauti netesybų priteisimo iš darbdavio, t.y. arba delspinigių (skaičiuojasi, kol darbo santykiai dar nėra pasibaigę), arba vidutinio darbo užmokesčio/uždelstos išmokėti sumos dydžio, jeigu šis dydis mažesnis nei vidutinis darbuotojo darbo užmokestis (skaičiuojasi, kai darbo santykiai jau yra pasibaigę).
Žinoma, vidutinis darbo užmokestis/uždelstos sumos dydis (kai jis mažesnis nei vidutinis darbuotojo darbo užmokesčio dydis) skaičiuojamas tik už uždelstą atsiskaityti laiką, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius, tačiau neretai šios netesybos sudaro didesnę sumą, nei neišmokėto darbo užmokesčio dydis“, – skaičiavo A. Tukleris.
Kreipimasis į Valstybinę darbo inspekciją
Anot teisininko, darbuotojas dėl atlyginimo neišmokėjimo gali kreiptis ir į Valstybinę darbo inspekciją su skundu, prašant įvertinti, ar darbdavio elgesyje nėra administracinio nusižengimo sudėties požymių.
„Neretai Valstybinė darbo inspekcija nustato pažeidimus darbdaviui netinkamai apskaitant darbuotojo dirbtą laiką, netinkamai pildant darbo apskaitos žiniaraštį ir/ar darant kitus darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimus.
Šis kreipimasis negarantuoja, kad darbdavys sumokės uždelstą išmokėti sumą, bet Valstybinės darbo inspekcijos atliekamas patikrinimas gali paskatinti darbdavį tinkamai atsiskaityti su darbuotoju. Be to, Valstybinės darbo inspekcijos tyrimas bei padarytos išvados vėliau gali padėti įrodinėti tam tikras aplinkybes byloje prieš darbdavį dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo“, – patarė A. Tukleris.
Anot jo, dar galima bandyti pateikti darbdaviui rašytinę pretenziją ne ginčo tvarka ir tokiu būdu bandyti išspręsti situaciją.
„Toks pasirinkimas praktikoje taip pat neretai pasirenkama siekiant arba geranoriškai išspręsti ginčą, arba nenorint pradėti ginčo proceso.
Visi pasirinkimai aptartos opcijos gali būti naudojamos ir kartu, pavyzdžiui, darbdaviui nemokant darbo užmokesčio, pirmiausia galima pateikti darbdaviui rašytinę pretenziją, o darbdaviui į ją nereaguojant, – inicijuoti darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių (jeigu tenkinamos minėtos sąlygos). Tada, pateikti skundą Valstybinei darbo inspekcijai dėl darbdavio padaryto administracinio nusižengimo ir atskirai pateikti prašymą darbo ginčų komisijai dėl darbo užmokesčio bei netesybų priteisimo“, – galimus žingsnius vardijo A. Tukleris.
Išvardijo, kam gresia bankrotai
Atlikęs visų Lietuvos verslo įmonių rizikingumo analizę pagal jų veiklos sritis, kredito biuras „Creditinfo Lietuva“ nustatė – labiausiai rizikingos išlieka apgyvendinimo ir maitinimo, statybų, transporto bei saugojimo bendrovės, mažiausiai – finansinę ir draudimo veiklą, taip pat – sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas teikiančios įmonės. Daugiausiai prie bankroto esančių įmonių yra Vilniaus apskrityje, mažiausiai – Panevėžio, Tauragės ir Utenos apskrityse.
Pasibaigus 2023 metams „Creditinfo“ palygino, kurie sektoriai išsiskiria aukščiausiomis bankroto bei vėlavimo mokėti rizikomis. 2022 m. finansinių ataskaitų duomenimis, iš viso Lietuvoje į aukštą ir aukščiausią bankroto klases vidutiniškai patenka 8 proc. įmonių, tačiau atskirų sektorių rizikingumas gali skirtis keletą kartų.
Pagal bankroto tikimybę rizikingiausi sektoriai išlieka: apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės (18 proc.), statybų bendrovės (16 proc.) bei transporto ir saugojimo paslaugas teikiančios įmonės (10 proc.).
Minimali bankroto rizika yra fiksuojama veiklose, kuriose dominuoja valstybės valdomos įmonės, pvz. viešasis valdymas ir gynyba (0 proc.), žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (2 proc.), itin žemą riziką demonstruoja finansinė ir draudimo veikla (1 proc.).
Palyginti su šalies vidurkiu, mažesnę bankroto riziką turi elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo (4 proc.), nekilnojamo turto operacijų (4 proc.), informacijos ir ryšių (5 proc.), žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (5 proc.), profesinės, mokslinės ir techninės veiklos (5 proc.), švietimo (5 proc.), didmeninės ir mažmeninės prekybos (6 proc.), vandens tiekimo ir nuotekų valdymo, atliekų tvarkymo (6 proc.), taip pat meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo (6 proc.), administracinę ir aptarnavimo veiklą vykdančios įmonės (6 proc.).
Kiek tolygiau įmonių bankroto rizika pasiskirsto priklausomai nuo apskričių, kuriose jos registruotos. Palyginti daugiausia įmonių, esančių arti bankroto rizikos, yra Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse (po 9 proc.), šalies vidurkį (8 proc.) atitinka įmonių rizikingumas iš Alytaus bei Kauno apskričių, mažiau rizikingų įmonių taip pat yra Telšių (7 proc.) bei Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės ir Utenos apskrityse (po 6 proc.).