Lietuviai tėvynėje kabinasi į gyvenimą lyg tremtyje, tačiau jų kūrybingumas ir išradingumas naudingas tik jiems patiems. Kiekvienas nori gyventi oriai – turėti būstą, vairuoti automobilį ir kad jo vaikai nei alktų, nei šaltų. Kai vidutinis darbo užmokestis nuo europinio atsilieka kelis kartus, o kainos panašios, aktyviausieji griebiasi išradimų, stato būstus iš atliekų. Tačiau skurdo padiktuotas išradingumas ir saviveikla neturi nieko bendra su naujausių technologijų plėtra ir tik padeda sutaupyti vieną kitą litą ar išvengti kreditų.
Vienos visuomeninės organizacijos forume neseniai paskelbtas palyginimas sukėlė šoką dalyviams ir jų pasipiktinimą. Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas už minimalų valandinį atlygį gali nusipirkti 1 l pieno, 1 kg miltų, 1 kg cukraus, 6 kiaušinius, 1 litrą aliejaus ir į automobilio baką įpilti litrą dyzelino. Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, neišgali nusipirkti 1 l dyzelino ar 1 l aliejaus, o iš keturių anksčiau išvardytų produktų įstengia nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų nepakaktų.
Per krizę Vokietijoje nedarbas padidėjo 1 proc., o Lietuvoje nuo 2008 m. jis išaugo kelis kartus ir tai buvo didžiausias nedarbas visoje ES, neskaitant Latvijos. Mūsų minimalus ir vidutinis darbo užmokestis – vienas mažiausių ES – trečias nuo galo po bulgarų ir rumunų ir, kaip teigė Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas prof. dr. Boguslavas Gruževskis, nuo daugumos ES šalių atsilieka 2–5 kartus. Svarbiausių vartojimo ir paslaugų prekių kainos skiriasi vos 20 proc. Tačiau lietuviai nori gyventi „kaip visi normalūs žmonės“: pasistatyti namą, į automobilio baką įsipilti degalų, o šilumos tiekėjams neatiduoti paskutinių centų.
Posakis, kad lietuvis ir ant akmens prasigyvens, nėra laužtas iš piršto. Mūsų tautiečiai – puikūs racionalizatoriai ir išradėjai, sukuriantys ar savaip pritaikantys kitų jau išrastas technologijas. Deja, mokslo žiniomis pagrįsta saviveikla neatveria kelio aukštosioms technologijoms, ji tik padeda išgyventi.
Ribojo aliejaus pardavimą
Remiantis ES direktyvomis, 2020 m. sunaudojamų biodegalų kiekis turės sudaryti net 10 proc. viso sunaudojamo degalų kiekio. Turbūt nedaugelis žino, kad gudrūs lietuviai šį planą įvykdė dešimteriopai. Rokiškio rajono Panemunėlio gyventoja Rasa Bitinienė apie degalų taupymą, pilant į baką aliejų, žino ne iš nuogirdų. Anksčiau, kai šeima turėjo nenaują „Peugeot“ markės autobusiuką, į degalinę sukdavo retai. Valgomąjį, kepimui ir salotoms gardinti skirtą aliejų parduotuvėje pirkdavo dėžėmis. „Dėžėje – dvylika buteliukų po litrą, – pasakojo moteris. – Jie atstodavo maždaug tiek pat dyzelino, o kainuodavo pigiau. Aliejų naudoti vietoje degalų apsimokėjo, kol jo kaina nesiekė trijų litų.“
Vietos gyventojai pasakojo, kad Bitinams automobiliu pravažiavus gatve, pasklisdavo keptų blynų kvapas. Apie šį taupymo metodą Rasos vyras sužinojo iš draugų, o šie apie tai nugirdo iš panevėžiečių. Moteris sakė, kad kai kuriuose Aukštaitijos miestuose tokia mada buvo smarkiai paplitusi. „Aliejų maišydavo su šiek tiek dyzelino, – pasakojo moteris. – Variklio trauka nenukentėdavo.“
Šiandien Panemunėlyje „aliejiniais“ automobiliais niekas nevažinėja, nes pabrango aliejus. Beje, Pasaulio prekybos organizacija buvo įspėjusi, kad atsiradus biodegalų, maisto produktai gali pabrangti iki 75 proc.
Tačiau Rokiškio gatvėse, anot R.Bitinienės, ir dabar kartkartėmis gatvėse pakvimpa kepamais sklindžiais. Pašnekovė neatmetė tikimybės, kad pigesnio aliejaus rokiškėnai įsiveža iš užsienio. „Anksčiau, negalėdami suvaldyti masinio aliejaus pirkimo, prekybos centrai net buvo įvedę apribojimą – kiek vienu kartu žmogus gali įsigyti aliejaus“, – pasakojo Rasa. Dabar tokių priemonių nereikia. R.Bitinienė dirba atsakingą darbą vienoje iš Rokiškio prekybos įmonių. Darbšti Rasos šeima užaugino šešis vaikus, šiandien namie likęs tik jaunėlis, antrokas. Kiti, neradę darbo ir pragyvenimo šaltinio, išvažiavo į užsienį.
Išradimai valstybei nerūpi
O du garbingo amžiaus kauniečiai, susirūpinę kylančiomis degalų kainomis, sukonstravo vandeniu kūrenamą krosnį. Prieš kelerius metus Augustinas Markevičius ir Juozas Voronavičius pagarsėjo, pradėję namą šildyti pjuvenomis ir vandeniu. „Vanduo gali tapti išsigelbėjimu Lietuvai, kai bus uždaryta Ignalinos AE“, – karštai įtikinėjo žurnalistus A.Markevičius. J.Voronavičiaus namo rūsyje vyrai sumeistravo katilą, kuriame dega su vandeniu perpus sumaišytos drožlės. Jei jos – per sausos, išradėjai užpila kibirą vandens. Degimo metu vanduo krosnyje suskyla į deguonį ir vandenilį, pastarasis dega mėlyna liepsna. Ją išradėjai mielai pademonstravo žurnalistams. Jie norėjo išradimą užpatentuoti, net kreipėsi į Lietuvos mokslų akademiją, tačiau susidomėjimo nesulaukė. Dabar patys pigiai šildosi namus ir šypsosi į ūsą: vandens ir pjuvenų Lietuvoje pakaks ilgam.
Gamtos mokslus Vilniaus universitete baigęs daugelio išradimų autorius Kęstutis Usevičius energijos taupymo sprendimų ėmėsi paskatintas buities. Šeima gyveno sename name, kurį apšiltinti būtų kainavę 50 tūkst. Lt. Todėl vyriškis nutarė verčiau statytis naują namą, o sutaupyti... šildymui nenaudojant nei malkų, nei dujų, nei kito kuro. Įprasti saulės kolektoriai K.Usevičiui netiko, nes, jo manymu, mūsų žiemos per šaltos ir per mažai saulės. Todėl išradėjas sukūrė plokštuminį ir pakopinį kolektorius būstui bei vandeniui šildyti. Kai lauke būdavo 5–6 ar 10 laipsnių šilumos, išradėjo mašinos gaudavo 60–70 laipsnių šilumą, tai yra mažesnę paversdavo didesne. Panaudojus šiluminę ir elektrinę mašinas vietoje variklio, sukurta energijos kaupimo iš aplinkos sistema. Išradėjas sukūrė ir šilumos grąžinimo sistemą, galinčią grąžinti, pavyzdžiui, 95 proc. šilumos iš panaudoto vonioje vandens, iš aplinkos prie namo ar sklindančios nuo įjungto kompiuterio. K.Usevičius sakė, kad nereikia nei atomo, nei dujų, nei malkų, nes jo mašinos gali imti šilumą iš oro tamsoje ir šaltyje, ją koncentruoti ir atiduoti žmonėms.
Tačiau mūsų šalis arba per daug turtinga, arba per skurdi, kad pavieniai išradėjai ar mokslininkai būtų remiami, o jų išradimai būtų įgyvendinti, tai yra pradėti gaminti ir naudoti masiškai. O štai norint įsikurti savame būste ar pradėti savarankišką gyvenimą, atrodo, didelių investicijų nereikia.
Namai – iš to, ką randa aplink
Lietuvoje išpopuliarėjusios statybos iš šiaudų, molio, pjuvenų nieko nestebina. Prieškariu lietuviai namus statėsi iš durpių, o po karo – iš šlako betono. To paties akmens anglies šlako, kurio tonos susidarydavo didžiosiose – miestų, mokyklų, gyvenviečių – katilinėse. Tokių namelių nemažai išlikę aplink Vilnių. Skurdas išmokė ir kitokių gudrybių. Prisipirkę geležinkelininkams nereikalingų senų medinių pabėgių, žmonės rentė ūkinius pastatus ir gyvenamuosius namus. Sakydavo, kad nieko nėra geriau kaip antiseptikuose išmirkytas pabėgis – nei drėgmė pūdo, nei grybai įsimeta, nei kinivarpos graužia. Tokių statybų teko matyti ir atgavus nepriklausomybę. Vieni minėti statybos būdai abejonių dėl ekologiškumo nekelia, o kitų „vargo namelių“ gyventojus belieka užjausti ir palinkėti sveikatos. Bene įdomiausia pastarojo dešimtmečio naujovė – statybos iš atliekų. Vilnietis menininkas ir diplomuotas statybininkas inžinierius Robertas Bartašius dar prieš prasidedant krizei, per patį paskolų bumą, užsibrėžė tikslą – šeimai pastatyti būstą neįlindus į bankų kišenę. Užsienyje namai iš atliekų, nukainotų medžiagų ir visko, kas tinkamo randama gamtoje, seniai išpopuliarėjo. Pradėjęs svajonių namą statyti 2006-aisiais, R.Bartašius gyvena po savo stogu ir kuria savitą interjerą. Namo iš molio ir šiaudų statybos etapus Robertas aprašė dienoraštyje internete „Kitokia statyba“ (rb.blogas.lt
), patirtimi jis dalijasi seminaruose. Juk nedažnas žino, kad kuriantis sodyboje gali praversti seno automobilio padangos, jo stiklai, grindų plytelių duženos.
Namą savo rankomis nusilipdžiusi ir į skolas neįbridusi žinoma keramikė Dormantė Penkinski taip pat neatsigina besidominčiųjų skambučių, todėl vasaromis rengia statybos iš šiaudų ir molio seminarus. Šalia Vilniaus nuosavame molio name, kurį statė su žmona ir vaikais, gyvena skulptorius Robertas Strazdas, dar prieš kelerius metus po skyrybų su buvusia žmona turėjęs tik skolų kuprą ir išsinuomotą lūšnelę. Laimei, sumanieji „saviveiklininkai“ puikiai išmanė dabartinius šilumos varžos reikalavimus, apželdintų stogų privalumus ir kitus svarbius taupymo niuansus, tad pigūs jų būstai yra šilti ir neeikvojantys daug energijos.
Specialistus lietuvių taupumas, išradingumas ir žavi, ir liūdina. Anot vieno pašnekovo, taip atkakliai nagais ir ragais mūsų žmonės į gyvenimą kabindavosi tik per karus ar tremtyje. Tais laikais gimė ir posakis, kad lietuvis ir ant akmens prasigyvens. Krizės sąlygomis sunkiai skinasi kelią aplinką saugančios ir taupyti padedančios, tačiau tūkstančius kainuojančios naujausios technologijos.
Krizė trukdo skintis kelią išradimams
Alvydas Zagorskis,
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslų daktaras
Kartą su vienos įmonės darbuotoju kalbėjausi apie mažų gabaritų bioreaktorius, kuriuose iš organinių atliekų gaminamos biodujos. Paaiškėjo, kad žmogus aktyviai domisi suskystinto vandenilio technologijomis ir praktiniu jo panaudojimu. Baigęs VGTU Elektronikos fakultetą, tad išmano hidrolizės technologiją. Savo garaže pats sukonstravo dujų reaktorių, kuriame vanduo skaidomas į deguonį ir vandenilį. Pastarąjį iš tiesų galima panaudoti patalpoms šildyti ir net automobiliuose. Mums besikalbant ir man kilo idėja patobulinti VGTU gaminamą bioreaktorių, pasitelkus hidrolizės technologiją. Žmonės domisi mokslininkų išradimais. Neseniai apsilankė pažangiai mąstantis ūkininkas: „Kodėl turėčiau mokėti už šilumos ir elektros energiją kažkam, jei pasitelkęs naujas technologijas galiu jos pasigaminti pats?“ Jis augina kiaulių, karvių, ožkų. Paprašė patarimo. O mūsų universitete kaip tik kuriamas mobilus nedidelių gabaritų ir našumo bioreaktorius elektros ir šilumos energijai išgauti. 50 kub. metrų talpos bioreaktoriaus pakaktų vidutinio ūkio elektros ir šilumos poreikiams patenkinti, bioreaktoriuje anaerobiniu būdu perdirbtas atliekas galima panaudoti dirvai tręšti, nes taip perdirbtos atliekos net 20 proc. tinkamesnės tręšti nei įprastos. Be to, atliekas perdirbus bioreaktoriuje, į aplinką pasklinda net 90 proc. mažiau nepageidaujamų kvapų. Deja, dėl nestabilios ekonominės padėties daugelis smulkiųjų ir vidutinių verslininkų, ūkininkų pinigus skiria maistui, taupo, o aplinkosaugai skirtus įrenginius laiko prabangos dalykais, nors kai kurios aplinką saugančios technologijos gali būti naudingos ir ekonomiškai.
D. Norkienė
