Pirmosios pakopos lėšas esamiems pensininkams perskirsto vietos socialinės apsaugos fondas „ZUS“, o dalis lėšų nukreipiama į II pakopos pensijų fondus. Tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, Lenkijoje privačiai kaupti yra privaloma, o įmokos dalis nuo atlyginimo reformos pradžioje buvo nustatyta gerokai didesnė – daugiau kaip 7 proc. Ilgainiui tai turėjo padarinių ir Lenkijos valstybės biudžetui. Šalies ekonomika šiuo metu yra gerokai sulėtėjusi. Įtakos tam turi recesija kaimynystėje esančioje euro zonoje.
Prognozuojama, kad šalies BVP augimas šiemet sulėtės iki 1,5 proc. – mažiausio tempo nuo 2002-ųjų. Lenkijos vyriausybės skola 2012 metais išaugo iki 55,6 proc. BVP ir artėja prie Mastrichto kriterijais numatytos 60 proc. BVP ribos.
Per kelių dešimtmečių istoriją šalies biudžetas taip ir nebuvo subalansuotas, vos porą kartų deficitas buvo mažesnis nei 2 proc. BVP. Nesenai Lenkijos vyriausybė nusprendė laikytis griežtos fiskalinės politikos. Buvo pailgintas senatvės pensijos amžius, o dar 2011 metais įmokų dalis į pensijų fondus sumažinta nuo 7,3 iki 2,3 proc. ir vėliau pamažu atstatyta iki šiandien esamų 2,8 proc.
Šiuo metu Lenkijos vyriausybei vien sumažintos įmokos į pensijų fondus nepakanka, norima iš esmės pertvarkyti Lenkijos pensijų sistemą. Svarstymui pateiktos trys alternatyvos.
Pirma, dematerializuoti pensijų fondų turimą Lenkijos vyriausybės obligacijų dalį. Šie aktyvai būtų pervesti į „ZUS“ sąskaitą, kur iš esmės valstybės skola būtų anuliuota. Vietoj to „ZUS“ būtų sukurta subsąskaita, kur būtų skaičiuojamos palūkanos, o jų norma lygi ekonomikos augimo tempui. Šiuo metu net 43 proc. Lenkijos pensijų fondų turto laikoma Lenkijos vyriausybės vertybinių popierių pavidalu. Tai sudaro 29 mlrd. eurų.
Antra, padaryti dalyvavimą pensijų kaupimo sistemoje pasirenkamą, t. y. leisti apsispręsti, ar norima toliau privačiai kaupti. Nutylėję dalyviai būtų grąžinti atgal į „ZUS“, tačiau likusiems įmokos dydis nesikeistų.
Trečia, pasirenkamasis dalyvavimas, tačiau nusprendus likti, papildomi 2 proc. būtų nuskaitomi iš dirbančiojo atlyginimo ir pervedami į pensijų fondą.
Be to, yra siūloma likus 10 metų iki senatvės pensijos palaipsniui pensijų fonduose sukauptus pinigus grąžinti į „ZUS“ fondą, kuris vėliau mokės pensiją.
Ekspertų vertinimais, net visiškas dalyvavimo kaupimo sistemoje sustabdymas Lenkijos finansų problemų neišspręstų, ir „ZUS“ biudžetas vis tiek būtų deficitinis dėl didelių įsipareigojimų. Tai jau ne pirmas kartas regione, kai antroji pensijų sistemos pakopa tampa įrankiu viešųjų finansų problemoms spręsti.
Kodėl taip yra? Ilguoju laikotarpiu fiskalinės drausmės poreikį skirtingos vyriausybės supranta savaip. Tai neapsaugo nuo pernelyg ekstensyvaus ar net neatsakingo išlaidavimo. Atėjus sudėtingam ekonominiam periodui, lėšų pradeda trūkti, ir skola auga su pagreičiu. Vienas būdas – mažinti išlaidas, taupyti ir keisti mokesčių sistemos parametrus. Tačiau šiuos pokyčius įgyvendinti ir planuoti sudėtinga – vertinimai, kaip pasikeis įplaukos į biudžetą pakeitus tarifus, yra tik preliminarūs, o išlaidų ribojimas daro neigiamą įtaką dabartiniam ekonomikos augimui.
Lieka kitas santykinai lengvas kelias – nusitaikyti į būsimų pensininkų pinigus (kurie nėra iki galo įsisąmoninti kaip individuali nuosavybė) ir keisti lėšų perskirstymo mechanizmą. Deja, tokiu būdu kaupiamas lėšas ir ilgalaikius individualius taupymo sprendimus nuolatos gali iškraipyti nepamatuotai išlaidavusios vyriausybės, sprendžiančios trumpalaikes problemas. Panašu, kad vienaip ar kitaip Lenkijoje rimtesnė pensijų sistemos pertvarka vyks ir, atrodo, linkstama trumpalaikių problemų sprendimo naudai.
Rūta Medaiskytė, banko „Finasta“ vyriausioji ekonomistė
