Šiandien paskelbtais Latvijos statistikos biuro duomenimis, 2014 m. sausį, palyginti su 2013 m. gruodžiu, kainų lygis padidėjo 0,6 proc. Prekių kainų lygis ūgtelėjo 0,5 proc., o paslaugų – 1,1 proc. Iš pirmo žvilgsnio, tokia mėnesinė infliacija gali pasirodyti nemaža, nes pastaruoju metu kaimyninėje šalyje vyravo disinfliacija (infliacijos lėtėjimas). Vis dėlto nederėtų daryti skubotos išvados, kad būtent euras sausį kilstelėjo kainų lygį.
Sausį, palyginti su gruodžiu, Latvijoje labiausiai brango maisto produktai ir būsto išlaikymas, o labiausiai pigo drabužiai ir avalynė. Per mėnesį taip pat didėjo automobilių remonto paslaugų kainos, tačiau pigo degalai ir viešojo transporto paslaugos. Tarp kitų prekių, kilo knygų, alkoholinių gėrimų, trumpalaikio naudojimo namų ūkio prekių ir atostogų kainos, tačiau dviračiai, tekstilės gaminiai, juvelyriniai dirbiniai ir laikrodžiai atpigo. Taigi mėnesinės infliacijos fone, kaip įprasta, didelės svarbos turėjo sezoniniai veiksniai ir tarptautinių žaliavų kainų pokyčiai, o ne vien euro įvedimas.
Be to, ilgą laiką mažėjusi Latvijos infliacija natūraliai baigia išsemti smukimo rezervą. Reikia nepamiršti, kad Latvijos ūkio augimas išlieka santykinai spartus, o žema infliacija tokiomis sąlygomis yra daugiau anomalija, lemta išorinių veiksnių.
Praėjusio mėnesio kainų pokytis Latvijoje yra vienas iš mažiausių kainų lygio padidėjimų sausį per pastaruosius 16 metų. Norintiems akivaizdesnio palyginimo, galima prisiminti, jog 2009 m. sausį mėnesinė infliacija Lietuvoje, pakėlus mokesčius ir pabrangus energijos ištekliams, buvo 2,7 proc., t. y. beveik penkiskart didesnė negu infliacija Latvijoje 2014 m. sausį. Vis dėlto skirtingai negu įprasta sausį, paslaugos Latvijoje brango dvigubai sparčiau negu prekės.
Daryti galutinius apibendrinimus iš vieno mėnesio Latvijos infliacijos duomenų sunkoka. Viešuose komentaruose buvo pranešimų, jog paslaugų teikėjai atsiskaitymui eurais patogias kainas pradėjo taikyti dar praėjusių metų spalį ar lapkritį. Vadinasi, dalis kainų galėjo padidėti jau anksčiau, tačiau rudenį ženklios infliacijos Latvijoje taip pat neužfiksuota.
Anksčiau eurą įvedusių šalių atliktais tyrimais, išgryninta neigiama euro įvedimo įtaka labiausiai pasireiškė restoranų ir kavinių, kirpyklų ir grožio salonų, drabužių valymo, garso ir vaizdo įrangos bei kompiuterių remonto, transporto paslaugų, laisvalaikio ir sporto įstaigų kainoraščiuose. Pastebėta, jog didesnės įtakos euro įvedimas turėjo paslaugų negu prekių kainoms. Kaip matyti iš Latvijos statistikos biuro pranešimo, panaši situacija šį sausį buvo ir kaimyninėje šalyje.
Pagal Latvijos statistikos biuro duomenis, gyventojų lūkesčiai dėl kainų augimo (atsakant į klausimą, kokių kainų tendencijų gyventojai tikisi per artimiausius 12 mėnesių) buvo itin sustiprėję antrąjį 2012 m. pusmetį, tačiau 2013 m. pastebimai atslūgo, prieš pat euro įvedimą tik nežymiai padidėjo ir 2014 m. sausį vėl sumažėjo. Tenka daryti išvadą, jog 2012 m., pasklidus pirmiems planuojamo euro įvedimo signalams, kainų augimo baimė buvo išties gaji. Vis dėlto vėliau Latvijos gyventojai atsižvelgė į realiai silpusią infliaciją ir mažiau nerimavo dėl kainų augimo.
Anksčiau eurą įvedusiose šalyse taip pat pastebėta, jog gyventojai labiau linkę tikėtis kainų padidėjimo po euro įvedimo, jeigu infliacija jau yra aukšta (pvz., Slovėnijoje ar Kipre), tuo tarpu esant žemai infliacijai, ši baimė tampa mažiau aktuali (pvz., Slovakijoje). Žinoma, pagunda verslui pasinaudoti euro įvedimu kaip priedanga kainų pakėlimui aukštos infliacijos sąlygomis taip pat yra didesnė. Infliacija Lietuvoje šiemet turėtų išlikti santūri, tad gal ir mūsų šalies gyventojai į euro įvedimą žvelgs racionaliau, mažiau kliaudamiesi lozungais, jog po to „viskas brangs“?
Vilija Taurautė, SEB banko vyriausiosioji analitikė
