Vyriausybės turėtų būti atviresnės kalbėdamos apie savo skolų dydį – tada jauni balsuotojai suprastų, kad politikams būtina jas apmokėti kuo greičiau, BBC sako istorikas Niallas Fergusonas.
Pasak istoriko, Vakarų demokratijos kritikai yra teisūs sakydami, kad kažkas yra blogai su mūsų politinėmis institucijomis. Pats akivaizdžiausias negalios simptomas – milžiniškos skolos, kurias Vakarai užsiaugino pastaraisiais dešimtmečiais. Ne taip, kaip anksčiau, dėl įsiskolinimų jos negali apkaltinti karų.
Pasak Tarptautinio valiutos fondo, bendra Graikijos skola šiais metais pasieks 153 proc. BVP. Italijoje šis skaičius siekia 123 proc., Airijoje – 113 proc., JAV – 107 proc., D. Britanijos skola artėja prie 88 procentų. Japonija yra pasaulio lyderė, jos vyriausybės skolų kalnas tuoj pasieks 236 proc. BVP – tai tris kart daugiau nei prieš 20 metų.
Dabar dažnai apie šias skolas yra šnekama lyg jos pačios būtų problemos. Dėl to kyla ginčas tarp „taupymo“ ir „augimo skatinimo“ šalininkų.
N. Fergusonas teigia, kad skolos yra gilesnio sugedimo pasekmė.
Problemos branduolys – vieša skola leidžia dabartinei rinkėjų kartai gyventi dar negalinčių balsuoti jaunų žmonių ar net negimusių piliečių sąskaita, teigia istorikas.
Remiantis šiuo požiūriu, statistika, naudojama vyriausybių skoloms apibrėžti, yra labai klaidinanti, nes ji apima tik sumas, kurias vyriausybės yra skolingos obligacijų forma.
Staigiai augantis šių obligacijų kiekis parodo didėjančią naštą dirbantiesiems. Dabar ir ateityje (net jei kai kurios didelės skolininkės gali mėgautis žemomis palūkanomis) pinigų suma, kurios reikės aptarnauti skolai, nenumaldomai didės.
Tačiau į oficialią skolą, obligacijų formomis, neįskaičiuoti dažnai net dar didesni netiesioginiai socialinės apsaugos schemų įsipareigojimai. Pavyzdžiui, didžiausios JAV schemos – „Medicare“ ir „Medicaid“.
Paskutiniais duomenimis, skirtumas tarp grynosios JAV vyriausybės įsipareigojimų vertės ir grynosios būsimų JAV vyriausybės įplaukų vertės yra 200 trln. JAV dolerių. Tai beveik trylika kartų daugiau nei JAV iždo skelbiama skola, pastebi N. Fergussonas.
Šie skaičiai taip pat nevisi, sako istorikas, nes į juos neįeina netiesioginiai valstijų ir vietinės valdžios įsipareigojimai, kurie siekia 38 trln. JAV dolerių.
Šie skaičiai rodo, kokią dabar jau išėję ar beišeinantys į pensiją žmonės užkrovė naštą savo vaikams ir anūkams, kurie yra pagal įstatymą įpareigoti ateityje surasti pinigų didinant mokesčius ar ryžtis drastiškiems išlaidų karpymams, teigia. N. Fergussonas.
Pasak filosofo Edmundo Burke, socialinis kontraktas yra „partnerystė“ tarp kartų.
„Visuomenė iš tiesų yra kontraktas. Valstybė yra partnerystė ne tik tarp tų, kurie gyvena, bet tarp tų, kurie gyvena, kurie yra mirę ir tų, kurie dar tik gims.“
N. Fergussonas pastebi, kad dabartinė fiskalinė politika pažeidžia šią partnerystę.
Istorikas teigia, kad atkurti socialinį kontraktą yra sunku, nes jauniems žmonėms sudėtinga suvokti savo ilgalaikius ekonominius interesus.
Kita problema yra ta, kad šiandieninės Vakarų demokratijos atlieka tokį didelį vaidmenį perdalindamos pajamas, kad politikai, kurie nori mažinti išlaidas, beveik visada atsitrenkia į vieną ar dvi gerai suorganizuotas opozicijas: viešojo sektoriaus algų gavėjus ir vyriausybės pašalpų gavėjus.
Ar galima konstitucinė išeitis? Praeitais metais ES bandė apriboti struktūrinį deficitą ir prireikus palikti laisvės manevruoti cikliniu deficitu.
Tačiau problema, kad tik dvi euro zonos vyriausybės turi mažesnį nei reikalaujama 0,5 proc. BVP deficitą. Dauguma jų turi bent keturis kartus didesnius deficitus, o patirtis rodo, kad bet kokia vyriausybė, kuri bando stipriai sumažinti struktūrinius deficitus yra galų gale nuverčiama.
Įtikinti balsuotojus, kad jie turėtų rinkti vyriausybes, kurios žvelgia į ateitį, yra sudėtinga, bet įmanoma, tikina N. Fergussonas. Pasak jo, reikia keisti valstybės požiūrį į finansus.
Dabartinė sistema yra, grubiai tariant, apgaulinga. Nėra reguliariai skelbiami tikslūs oficialūs balansai. Didžiuliai įsiskolinimai yra paprasčiausiai patraukiami iš viešo vaizdo, sako N. Fergussonas. Esą jokia įmonė negalėtų taip elgdamasi išgyventi.
Todėl, aiškina N. Fergussonas, viešojo sektoriaus balansas galėtų ir turėtų būti skaičiuojamas taip, kad vyriausybės įsiskolinimus būtų galima palyginti su jų turtu.
Taip būtų galima matyti skirtumą tarp deficito, skirto investicijų finansavimui, ir deficito, skirto dabartiniam vartojimui.
Jei nebus imtasi atsakingesnės apskaitos, Vakarų demokratijos susidurs su blogesniu scenarijumi, sako N. Fergussonas.
Jos atsidurs kartu su Graikija ir kitomis Viduržemio ekonomikomis fiskalinėje mirties spiralėje. Ši prasideda patikimumo praradimu, tęsiasi skolinimosi pabrangimu, o baigiasi tuo, kad vyriausybės yra priverstos karpyti išlaidas ir didinti mokesčius pačiu blogiausiu momentu.
Šio scenarijaus pabaiga, tikina istorikas, yra bankroto ir infliacijos derinys. Mums visiems baigsis kaip Argentinai, sako jis.
Yra dar ir trečias scenarijus, dėsto N. Fergussonas. Jį mes matome Japonijoje, JAV ir, iš dalies, JK.
Skola ir toliau didėja. Tačiau defliacijos baimė, centrinių bankų obligacijų pirkimai ir saugios užuovėjos beieškantis likęs pasaulis išlaiko istoriškai mažas vyriausybių skolinimosi kainas.
Šio scenarijaus problema – žemas arba nulinis augimas, kuris truks dešimtmečius, sako istorikas.
Blogėjant ekonomikai, rinkėjams buvo sunku surasti tinkamą atpirkimo ožį, mano N. Fergussonas.
„Mes kaltiname politikus, kurie turi sutvarkyti viešuosius finansus, tačiau mes kaltiname ir bankininkus bei finansines rinkas, lyg jų nutrūktgalviškas skolinimas būtų kaltas dėl mūsų nutrūktgalviško skolinimosi, svarsto istorikas. Mes ieškome griežtesnio reguliavimo, bet neieškome jo savyje“, – užbaigia N. Fergussonas.
