Anot eksperčių, dienpinigių suma gali būti įvairi, svarbiausia, kam jie yra skirti. T. y. tėvai turi aiškiai apibrėžti, ką vaikas už tuos pinigus galės pirkti ir prie kokių pirkinių tėvai jau neprisidės.
Pašnekovių teigimu, vaikams turi būti leidžiama daryti klaidų, tačiau jie turi pajusti pasekmes. Geriausiai jie mokosi iš realių, gyvenimiškų pavyzdžių šeimoje, tad vaiko nereikėtų išstumti iš finansinių šeimos sprendimų.
Taip pat svarbu suvokti, kada vaikui galima duoti banko kortelę – mažamečiams ji gali sudaryti klaidingą iliuziją.
Per savaitę – 20 eurų maistui, 5 eurai žaislams
Vilnietė, auginanti pradinukę dukrą, teigė jai kiekvieną sekmadienį duodanti po 5 eurus.
„Ji juos gali išleisti, kur tik nori, bet iš esmės – žaislams, kartais – saldumynams. Kartais ji skolinasi iš manęs kišenpinigius avansu, jei nori didesnio žaislo.
Paskui svarsto, ar vertėjo čia iš anksto tiek skolintis, ar neatsibodo nupirktas pliušinis kačiukas, triušiukas ar pan.“ – dėstė pašnekovė.
Ji pridūrė, kad moka už dukros bilietus į įvairius renginius, o už maistą sumoka per mokyklą.
Kaunietė savo septintokei dukrai nurodė duodanti 20 eurų per savaitę, kas išeina 4 eurai dienai. Ji nurodė, kad šie pinigai yra skirti maistui, o tą, kas lieka, dukra gali pasilikti.
„Ji ne visada valgo mokyklos valgykloje, dažniau eina į parduotuvę, kur perka bandelių ar salotų. Tai jai šiek tiek lieka. Bet namo grįžta baisiai alkana. O jei išeina kur nors su draugais, duodame 15–20 eurų“, – pasakojo moteris.
Pinigai maistui nėra vaiko pinigai
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja, finansų ekspertė doc. dr. Asta Klimavičienė svarstė, kad pats kišenpinigių davimas vaikams yra ugdymas, nes, jei visą laiką už vaiką moka tėvai, tai vaikas neturės tam įgūdžių.
Ekspertė nurodė, kad, pradedant duoti kišenpinigių, reikia pagalvoti ir vaikui paaiškinti, kodėl tie kišenpinigiai jam duodami.
T. y. ko tėvai tikisi duodami vaikui pinigus, koks jų tikslas, kam, tėvų požiūriu, vaikas turėtų tuos pinigus leisti.
„Ne tai, kad štai, pradėjai eiti į pirmą ar penktą klasę, tai gausi tokią sumą pinigų. Ne. Vaikas irgi turi daugmaž įsivaizduoti, koks yra tėvų lūkestis, kam šie pinigai skirti. Ar jie – vaiko reikmėms, kad iš tėvų neprašytų nupirkti žaislo ar žurnalo, ar maistui“, – sakė pašnekovė.
Ji pažymėjo, kad pinigai maistui neturėtų būti vadinami vaiko pinigais, nes tai yra būtinasis poreikis ir jis ne itin ugdo vaiko įgūdžius.
O „Invl“ investicijų valdymo ir gyvybės draudimo grupės vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė teigė, kuo greičiau vaikai supras objektyvias priežastis, kodėl tėvai nepildo visų jų norų, tuo bus visiems sveikiau.
Ji nurodė, kad svarbiausia vaiką auginti taip, kad pinigai nebūtų tikslas savaime, o viena iš priemonių jo tikslams ir svajonėms pasiekti.
Duodami kišenpinigių tėvai turi pasirinkti kažko nebepirkti
Pasak A. Klimavičienės, vaikui skiriamų pinigų suma priklauso nuo to, kam jie bus leidžiami, taip pat nuo šeimos ir vaiko amžiaus. Jei jie yra skirti smulkioms vaiko išlaidoms, gali būti per savaitę 5 eurai pradinukui, 10 eurų – vyresniam.
Vis tik ji pridūrė, kad, jeigu tikimasi, kad vaikas neprašys tėvų pinigų, kai, pavyzdžiui, eina į draugo gimtadienį, ir pats iš tų pinigų pirks dovanėles, tada atitinkamai ir suma turėtų būti didesnė.
„Jei galvojama, kad vaikui reikia naujų batų ir šeima nusprendė, už kokią sumą pirks batus, o vaikas norėtų brangesnių, tada galima susitarti, kad tiems batams jis gali iš kišenpinigių susitaupyti.
Tai vėlgi – svarbu, ko tėvai jau nebepirks, nes vaikui yra duodami kišenpinigiai. Jei duos pinigų, bet visko, ko vaikas paprašo, toliau pirks, tada vaikas nelabai ir išmoks elgtis su pinigais. Jam nebus poreikio savo pinigus leisti“, – kalbėjo ekspertė.
Ji įvardijo, kad, perleidžiant vaikui kažkiek atsakomybių už išlaidas, geriausia kišenpinigius būtų duoti kartą per savaitę, nes mėnuo – per ilgas laikas. O pinigų gaudamas kartą į dieną vaikas neišmoks planuoti savo išlaidų.
„Reikėtų leisti vaikams kažkiek tų klaidų padaryti. Nepadarę klaidų ir nepatyrę pasekmių jie nelabai išmoks ir planavimo. Jei vaikas išleis savo savaitės kišenpinigius ir tėvai jam jų dar duos, jis ir vėl jų prašys – dings sistema.
Juk realiame gyvenime nebus taip, kad išleidus atlyginimą po savaitės ir atėjus pas darbdavį gausime dar vieną atlyginimą. Sakys ne, dar neužsidirbai, neatėjo laikas“, – atkreipė dėmesį dėstytoja.
Vaikas turi suprasti, ką ir kodėl tėvai perka
Kitas svarbus dalykas, anot A. Klimavičienės, yra įtraukti vaikus į finansinius sprendimus šeimoje. Pavyzdžiui, jei šeima planuoja išvykti atostogų, kartu su vaikais galima susiplanuoti galimas išlaidas ir pateikti tai kaip žaidimą – žiūrėti, kaip sekasi to laikytis.
„Tai būtų toks kaip planavimo, biudžeto susidėliojimo ir jo sekimo pavyzdys. Geriausia į tai žiūrėti kaip į dar vieną gyvenimo su vaiku dalį – nuolat ir natūraliai.
Tarkime, pamačius kokią nors akciją leisti vaikui suprasti, ar perkama, nes yra akcija, ar perkama, nes ir taip buvo planuojama šią prekę pirkti ir nuolaidos metu ją pirkti – labai gerai“, – vardijo finansų ekspertė.
Jos teigimu, labiausiai pasiteisina tai, kad vaikas supranta šeimos finansinius sprendimus. Jei šeima planuoja pirkti didesnį pirkinį, pavyzdžiui, automobilį, būtų puiku, kad vaikas irgi daugmaž įsivaizduotų, kiek jis kainuoja, ką reiškia imti išsimokėtinai ir t. t.
Anot pašnekovės, pavyzdžiai, kuriuos vaikas mato šeimoje, yra labai svarbūs. Todėl svarbu į finansinius sprendimus įtraukti ir vaiką.
Kodėl vaikams taip svarbu grynieji?
A. Klimavičienės teigimu, mažiems vaikams dienpinigių reikėtų duoti grynaisiais, nes jie gali juos pačiupinėti, supranta, kiek jų gavo, mato, kiek jų liko.
Anot jos, priklausomai nuo amžiaus ir brandos, pradinukai abstrakciją suvokia sunkiau – jie žino, kad prireikus pinigų tėvai jų tiesiog pasiims iš banko ar sumokės kortele. O kaip pinigai ten atsiranda, jiems suprasti sunku.
„Kortelės irgi yra labai būtinas dalykas, visiems jų reikia. Tėvai sprendžia, kada vaikui paimti tą kortelę, galbūt baigus pradinę.
Bet tada irgi kartą per savaitę su vaiku reikėtų prisijungti prie sistemos ir pasižiūrėti, kiek pinigų yra, kiek ir kam vaikas išleido, kad vaikas įgytų tą įprotį sekti savo išlaidas“, – dėstė pašnekovė.
I. Genytė-Pikčienė grynuosius pinigus taip pa įvardijo kaip svarbią mokomąją priemonę pradinukams ir ikimokyklinukams.
„Tai – paskata lavinti aritmetikos žinias perskaičiuojant savo santaupas taupyklėje ar tikrinant grąžą prie kasos. Grynieji pinigai moko disciplinos elgtis taupiai, pasilaikyti jų nenumatytiems atvejams.
Nes, priešingai nei banko kortelės atveju, nėra galimybės ištikus netikėtam poreikiui pasiskambinti tėvams ir paprašyti, kad papildytų“, – vardijo ekonomistė.
Kortele išleidžiama daugiau, bet yra privalumų
I. Genytė-Pikčienė nurodė, kad banko kortelė yra tik viena iš atsiskaitymo formų, taigi nėra kažkokio griežto momento vaiko raidoje, kuris diktuotų konkretų momentą šiam poreikiui.
Pasak ekonomistės, pagrindiniai banko kortelės privalumai – patogumas ir saugumas. Patogu tėvams sekti vaikų išlaidas, papildyti sąskaitą, vaikams – atsiskaityti.
Priešingai nei grynųjų pinigų atveju, net ir vaikui pametus kortelę, lėšos sąskaitoje niekur nedings, pabrėžė pašnekovė.
Vis dėlto, jos teigimu, banko kortelė, kaip atsiskaitymo būdas, labiau tinka vaikams, kurie jau turi finansinio raštingumo pradmenų žinių ir įgūdžių: „Tokių įgūdžių neturintiems jaunesniems vaikams banko kortelė kuria klaidingą „šulinio be dugno“ iliuziją.
Net ir suaugusieji dažnai pripažįsta, kad atsiskaitydami kortele išleidžia daugiau, nei grynaisiais. Nepasiruošusiam vaikui gavus nuolat papildomą banko kortelę labai sunku susiformuoti taupumo, atsakomybės už savo išlaidas įgūdžius.“
I. Genytės-Pikčienės teigimu, vaikui augant jį būtina pažindinti ir su infliacijos poveikiu, jo mažinimu. Ji nurodė, kad vaikui padėtas nedidukas terminuotasis indėlis padėtų jam pažinti šią taupymo priemonę ir palūkanas.
„Vyresnėse klasėse vaikas turėtų susipažinti ir su investavimo pasauliu, suvokti rizikos ir grąžos sąryšį“, – kalbėjo ekonomistė.
Tik gryni pinigai o ne bankų vergai
Tik gryni pinigai o ne bankų vergai
