Gyventojų draudžiamosios pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos, trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai ir įvertinus darbo užmokesčio indeksavimą, padidėjo 111 eurų.
„Jei skaičiuotume dirbančiojo pajamas į rankas, tai galėtume pasakyti, kad jos vidutiniškai padidėjo apie 15 proc. arba 104 eurais ir šiuo metu siekia apie 811 eurų“, – pristatydama apžvalgą sakė „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.
Jos teigimu, darbo pajamų augimo tempas Lietuvoje išlieka nuoseklus, o dažniau jos augo mažiausiai uždirbantiems gyventojams, kurių darbo užmokestis priklauso nuo minimalios mėnesinės algos (MMA).
„Mažesnes nei minimali mėnesio alga pajamas šį rugsėjį uždirbo 9 proc. darbuotojų, kai 2017 metais, dar prieš įvedant socialinio draudimo įmokų „grindis“, jų dalis siekė 14 proc. Tai reiškia, kad šią kartelę per dvejus metus peržengė 50 tūkst. darbuotojų.
Vis dėlto pastebime, kad skirtinguose šalies regionuose vidutinės gyventojų pajamos gali skirtis 30–40 proc. Pajamų augimo tempą bei dydį diktuoja didieji miestai, kurie lemia pokyčius ir žiedinėse savivaldybėse arčiau didžiųjų miestų, o periferiniuose regionuose gyventojų pajamos išlieka mažesnės“, – pastebėjo K. Zitikytė.
Iš 60 šalies savivaldybių pusė visų Lietuvos dirbančiųjų yra šešiose savivaldybėse – Vilniaus mieste ir rajone, Kauno mieste ir rajone, Klaipėdos mieste bei Šiaulių mieste. Ir būtent pajamų augimas čia labiausiai lemia šalies darbo užmokesčio tendencijas.
Tarp Vilniaus ir Kauno
Trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, didžiųjų savivaldybių lyderiais pagal pajamų augimą tapo Kauno miestas ir rajonas, kur vidutinės darbo pajamos augo 10 proc., kai, palyginti, Vilniuje ir Vilniaus rajone augimas siekė 9 proc. Šiauliuose – 8 proc., o Klaipėdoje – 7 proc.
Kita vertus, pajamų augimo rekordininke tapo Širvintų rajono savivaldybė, kur pajamos augo 17 proc., o lėčiausiai – 7 proc. pajamos augo ne tik Klaipėdos mieste, bet ir Panevėžio miesto, Radviliškio, Pasvalio rajonų savivaldybėse.
Tačiau iš didžiųjų savivaldybių Vilniaus miestas ir toliau išlieka vidutinių draudžiamųjų pajamų lyderis. Čia vidutinės pajamos siekia 1 490 eurų, kai, palyginti, Kauno mieste ir rajone maždaug 1 250 eurų, Klaipėdoje – 1 180 eurų, o Šiauliuose – 1 000 eurų.
Dar didesni pajamų skirtumai tarp sostinės ir periferinių regionų. Šalčininkų, Skuodo, Vilkaviškio, Kelmės, Pagėgių, Kalvarijos savivaldybėse vidutinės darbo pajamos svyruoja apie 900 eurų ir yra kone 40 proc. mažesnės nei Vilniuje.
„Didžiosios savivaldybės, kuriose yra daugiausiai dirbančiųjų, diktuoja pajamų augimo tempą šalyje ir nors matome, kad sparčiausiai pajamos augo ne didžiuose miestuose – Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys augimo tempu netgi atsiliko – vis dėl to pajamų skirtumai regionuose išlieka dideli ir mažėja per lėtai“, – komentavo K. Zitikytė
Vyresnių darbuotojų vis daugiau
„Sodros“ trečiojo šių metų ketvirčio darbo pajamų apžvalga atskleidė, jog 55–64 metų darbuotojų darbo pajamų augimo tempas siekė 9 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai ir beveik atitiko vidutinį pajamų augimą šalyje.
Vis dėlto jų vidutinės draudžiamosios pajamos, siekiančios 1144 eurus yra 10 proc. mažesnės nei šalies vidurkis (1277 eurai) ir žymiai atsilieka nuo 35–44 metų amžiaus darbuotojų vidutinių pajamų, kurios siekia 1482 eurus.
„55–64 metų darbuotojų užimtumas – 57 proc. – yra gerokai mažesnis, nei jaunesnių darbuotojų – palyginti, dirba beveik 70 proc. 35–54 metų amžiaus gyventojų. Skiriasi ir skirtingo amžiaus darbuotojų pajamos, taip pat profesijos, kuriomis jie užsiima.
Kur kas dažniau vyresnių darbuotojų sutiksime tarp nekvalifikuotų darbininkų, valytojų, namų tvarkytojų, autobusų vairuotojų, mokytojų, kur jų dalis siekia iki 50 proc. Tačiau vyresni darbuotojai nesudaro nė 5 proc. tokių profesijų, kaip padavėjai, IT specialistai, programų kūrėjai, žmogiškųjų resursų, finansų specialistai. Galima manyti, kad tai lemia jų kvalifikacija, šiandien neatitinkanti paklausiausių profesijų poreikių ir tendencijų“, – sakė K. Zitikytė.
Įdomu tai, kad vyresni darbuotojai rečiau varsto Užimtumo tarnybos duris nei, pavyzdžiui, 25–35 metų gyventojai, tačiau jas pravėrus jaunas nedarbo draudimo išmoką gauna 3–4 mėnesius, o vyresnis jau 5–6 mėnesius. Tai rodo, kad susirasti darbą vyresniame amžiuje tampa didesniu iššūkiu.
Daugėja ir sveikatos rūpesčių. Vienas iš aštuonių vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje yra netekęs dalies darbingumo, taip pat „Sodros“ duomenimis, vyresni darbuotojai serga dažniau ir ilgiau.
„Pastebime tendenciją, kad dalies darbingumo netekę darbuotojai vis geriau integruojasi į darbo rinką – netekusių dalies darbingumo gyventojų, kurie dirba, dalis nuosekliai auga. Šiandien dirba kas trečias dalies darbingumo netekęs vyresnis nei 55 metų gyventojas, kai prieš dešimt metų – tik kas penktas.
Reikia pripažinti, kad darbuotojų, kurie yra netekę dalies darbingumo, vidutinės darbo pajamos yra trečdaliu mažesnės nei likusių darbuotojų, vis dėlto, ta skirtumą padengia jiems mokamos netekto darbingumo pensijos“, – pastebi K. Zitikytė.
Anot jos, tai, jog kas penktas šalies dirbantysis yra vyresnis nei 55 metų amžiaus, skatina galvoti apie didesnį dėmesį vyresnių darbuotojų kvalifikacijos kėlimui ir keitimui, jų socialines garantijas bei darbdavių gebėjimą prisitaikyti prie demografinių iššūkių.
