Kovo pabaigoje sulaukėme pirmo oficialaus už mokesčius atsakingo Europos komisijos (EK) nario Algirdo Šemetos vizito.
Kadangi komisaras „mokestinis“ – tai ir kalba buvo apie mokesčius. Jų turinį netiesiogiai perteikė ministras pirmininkas Andrius Kubilius, jau kitą dieną pranešdamas, kad jokių esminių pokyčių valstybės mokesčių sistemoje nebus. Premjerą neabejotinai palaikė EK nusiteikimas, A.Šemetos atgabentas į Lietuvą.
EK, ta mažoji Europos Sąjungos (ES) vyriausybė, veikianti ES šalių narių jai deleguotų kompetencijų ribose, jau paskelbė, kad pradėdama savo 5 metų kadenciją imsis reformų taip pat ir mokesčių srityje.
Visos ES (ir ne tik) valstybės iš krizės išeis su didžiuliu skolų kalnu ant pečių ir uždaviniu tą skolų kalną aptarnauti bei žutbūt mažinti. Jei 2007 metais bendras visų ES valstybių valdžios finansų deficitas buvo tik 0,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o valstybės skola vidutiniškai sudarė 58,7 proc. BVP, tai 2011 metais skaičiai atitinkamai bus 6,9 ir 83,7 proc.
Šiuos skaičius A.Šemeta pateikė kaip argumentus, kovo pradžioje Briuselyje vykusiame kasmetiniame Mokesčių forume išdėstydamas Komisijos nusiteikimą mokesčių reformoms. „Mūsų atliekama viešųjų finansų kokybės analizė,“ sakė jis, „turės apimti, greta išlaidų pusės, taip pat ir įplaukų pusę.“
Viešųjų finansų analizė smarkiai išaugus biudžetų deficitui ir pampstant valstybės skolai (kol tas deficitas išlieka – skola didėja) „įplaukų pusėje“ reiškia tik viena – mokesčių įplaukos turi būti didinamos, kartu tobulinant apmokestinimo strateginį kryptingumą ir subtilumą.
Mokesčių „komisaras“ išvardijo keturias kryptis mokesčių sistemai „tobulinti“.
Pirma, mokesčiai turi labiau pasitarnauti ES vidaus rinkos funkcionavimui. Nacionalinių mokesčių sistemų margumynas vis dar sukuria nemažai papildomų išlaidų ir kliūčių, kai reikia derintis prie skirtingų mokesčių, rinkliavų ir jų apskaičiavimų taisyklių skirtingose ES valstybėse. Visi su tuo susiję kaštai yra vėjais paleidžiamos lėšos bei taip pat niekais nuėję neišnaudotos vieningos rinkos galimybės.
Apie mokesčių tarifų vienodinimą negali būti nė kalbos, užtat susitarimas dėl vienodų apmokestinimo bazės taisyklių (pirmiausia – apskaitant pelno mokestį) būtų, manoma, pribrendęs sprendimas. Lygiai taip pat būtina stiprinti nacionalinių mokesčių tarnybų bendradarbiavimą kovojant su mokesčių vengimu bei piktnaudžiavimu teisės aktų skirtumais.
Antra, mokesčius reikia stipriau suorientuoti į ūkio augimo skatinimą. EK narys teisus sakydamas, kad teiginys, jog apmokestinimo lygis neigiamai veikia ekonomikos plėtros rodiklius, turi menkus įrodymus, užtat kur kas akivaizdesnis ryšys tarp plėtros ir mokesčių struktūros. Krizės sukeltoje diskusijoje jau buvo nesyk nurodyta į du elementus apmokestinime, kurie kažkiek prisidėjo prie spekuliavimo finansų rinkose pakurstymo ir pernelyg didelio bendrovių bei namų ūkių įsiskolinimo. Vienas jų – tai skirtingas nuosavo ir skolinto turto apmokestinimas verslo įmonėse (kai palūkanos už paskolintą turtą išskaitomos iš apmokestinamų grynųjų pajamų, tuo tarpu nuosavo turto uždirbtas pelnas apmokestinamas visas). Antras – analogiškas sumokėtų palūkanų už paskolas būstui atskaitymas iš apmokestinamųjų gyventojų pajamų.
A.Šemeta prisidėjo prie jau seniau išplitusių kaltinimų didiesiems finansų rinkų veikėjams, sukėlusiems realiosios ekonomikos griūtį, ir siūlymų apmokestinti jų rizikingiausias operacijas. Tiesa, ES mokesčių „ministras“ kol kas tik išvardijo galimas alternatyvias priemones: įvesti finansų sandorių mokestį (vadinamąjį Tobino mokestį), nustatyti rinkliavą rizikingiausioms finansų institucijų turto rūšims (turimas galvoje rizikos draudimo – atsitvėrimo – fondų turtas), įvesti mokestį didžiausioms ir labiausiai besiskolinančioms finansų korporacijoms arba pagalvoti apie Švedijoje neseniai įvestą „stabilumo mokestį“ (apmokestinant ne bankų pelną ar sandorius, bet tam tikras jų turto rūšis).
Bendra komisaro nuostata - palankiausi ūkio augimui yra netiesioginiai (PVM, akcizai, aplinkosaugos) bei turto mokesčiai.
Trečia, apmokestinimas turi reaguoti į aplinkos apsaugos siekius. Prieš metus Prancūzija pažengė toliausiai, nusprendusi vienašališkai įsivesti vadinamąjį anglies mokestį, kuris turėjo būti nustatomas visoms organinio kuro rūšims ir apribotų anglies dvideginio emisiją, sukeliančią klimato kaitą. Sunerimusius prancūzų pramonininkus išgelbėjo šalies aukščiausiasis teismas, radęs įstatymo projekte trūkumų. Dabar Prancūzija sieks, kad analogiškus mokesčius suderintai įsivestų visos ES šalys.
Anglies (anksčiau vadinamas energijos) mokestis yra jau nuo seniau propaguojamas ne tik (ir ne tiek) kaip klimato kaitą stabdanti priemonė, bet kaip pirmas tiesioginis bendrijos mokestis – renkamas visose ES šalyse ir patenkantis tiesiai į ES biudžetą.
Idėja turėti ES Tarybos sprendimu įvedamus, t.y. centralizuotus mokesčius yra absoliučiai nepriimtina Britanijai; neigiamo požiūrio laikosi taip pat Čekija bei nemažai kitų šiandien tylinčių ES šalių narių. Jo įvedimas ne tik didintų produkcijos gamybos kaštus, bet ir didintų juos skirtingu laipsniu – šitaip perkratydamas ES šalių produkcijos konkurencingumą. Todėl šis pasiūlymas kol kas laikytinas vienu iš utopiškiausių. Kita vertus, jo pakartotinas kėlimas liudija apie vis didėjantį Komisijos pasiryžimą (ir dalies Tarybos pritarimą) pralaužti užtvaras ir mokesčių sistemų integracijoje.
ES gyventojai ir verslas turi gauti neigiamas paskatas, kai reikalas liečia aplinkos išteklių naudojimą, sako A.Šemeta.
Be jokios abejonės, Komisija pasiūlys daugiau nei realiai bus aprobuota Taryboje ir įgyvendinama. Visais pagrindiniais mokesčių politikos klausimais egzistuoja šalių narių veto teisė. Tačiau tie pasiūlymai taps nesyk pageidautinomis gairėmis šalių narių vyriausybėms, kurios gali gan uoliai imtis juos įgyvendinti, nes joms pačioms reikia to, ką žada A.Šemetos reforma – kryptingiau veikiančių ir didesnes įplaukas į biudžetus užtikrinančių mokesčių.
Visa tai reiškia, kad vyriausybės ir visuomenės bei vyriausybės ir verslo dialogai mokesčių klausimais turi tapti išsamesni ir rimtesni. Laikas griežčiau skirti mokesčius nuo socialinio draudimo įmokų (tai leis pamatyti pensijų dydžio ir sveikatos priežiūros kokybės priklausomybę nuo įmokų), o mokesčiuose įžiūrėti dvi funkcijas – viešųjų gėrybių teikimo (įskaitant aplinkos tausojimą) finansavimą ir solidarumu bei atjauta pagrįstą nepasiturinčiųjų ir kitaip likimo nuskriaustų žmonių rėmimą; turėsime sutarti, ko ir kiek visais atvejais norim.
