Tiesa, svarbu suvokti, kad tiek didelės finansų krizės, tiek karai yra gilesnių visuomenės problemų simptomas. Problemos yra kaip tektoniniai judesiai, dėl kurių ir atsiranda įtrūkimai paviršiuje, rašoma „The Conversation“.
XIX a. pabaiga buvo svarbi kapitalizmo istorijoje – iki tol žmonija gyveno nesaugų gyvenimą. Prekių pasiūla priklausė nuo oro sąlygų, tačiau paklausa įprastai problemų nekėlė. Situacija pasikeitė, kai žemės ūkyje ir gamyboje atsirado trąšos ir galinga technika. Todėl prekių atsirado per daug, o žmonių, norinčių jas pirkti, per mažai.
Tai iš esmės destabilizavo kapitalizmą, kadangi susidarė situacijos, kai kreditoriai buvo paskolinę per daug pinigų, o gamintojai, neradę pakankamai pirkėjų, negrąžindavo skolų. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje JAV kilo daugybė finansinių panikų, ypač 1929-aisiais. Pagrindinė problema, pagal prancūziškąją rinkos reguliavimo teoriją, buvo per didelė prekių pasiūla.
Skirtingi ekonomikos modeliai
Galima teigti, kad Antrasis pasaulinis karas buvo milžiniška kova tarp keturių pramonės modelių, kurių kiekvienas siūlė savą šios problemos sprendimą.
Jungtinė Karalystė (JK) bandė atkurti prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyvavusią imperinę ekonomiką. Jos centre buvo Didžioji Britanija, o kitos šalys turėjo atlikti gamintojų vaidmenį. Payvzdžiui, Ukraina ir Rusija tiekti JK grūdus.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje, netrukus po Rusijos revoliucijos, britai pasiūlė sovietams galimybę vėl įsilieti į šią prekybos sistemos viziją. Tačiau Rusija pasiūlymą atmetė.
Tai iš dalies lėmė sovietų diktatoriaus Josifo Stalino socializmo modelis. Tai buvo planinės ekonomikos sistema, kurioje prekių pasiūlą ir paklausą organizavo valstybė.
Po didžiosios ekonomikos krizės pabaigos, 1929 m., britai nusprendė apsaugoti savo prekybos sistemą ir įvedė aukštus muitus importui. Tačiau Vokietijos nacionalsocialistai sukūrė kitokį modelį. Jie numatė pusiau planinę ekonomiką, kuri iš esmės buvo kapitalistinė, tačiau pagrindinės pramonės šakos buvo nacionalizuotos.
JAV įdiegė dar kitokį variantą – „Naujojo kurso“ programą. Čia buvo sujungtos nacionalizuotos komunalinių paslaugų, gynybos, švietimo ir pensijų sistemos su planine įmonių ekonomika, kurią valdė dideli konglomeratai, tačiau visa tai buvo grindžiama privačios nuosavybės teisėmis. Buvo daug panašumų su vokiškuoju modeliu, bet amerikietiškasis buvo grindžiamas demokratija.
1939 m. šios keturios skirtingos sistemos pradėjo karą. Laimėjo ketvirtoji, demokratinė, versija. Ilgainiui ji buvo šiek tiek adaptuota, tačiau dabar tai vadiname globalizacija. Šis modelis yra ginčijamas, kas šiandien ir yra analogiškos kovos, kaip ir 1939 m., esmė.
Kovoja kapitalizmas
2008 m. krizė nebuvo tokia pražūtinga kaip 1929 m., tačiau ji smarkiai pakenkė dominuojančiam rinkos valdomam kapitalistinės ekonomikos modeliui. Ilgus dešimtmečius rinkėjams buvo pardavinėjama „laisvė“, t. y. privačios nuosavybės viršenybė ir vartotojų pasirinkimo laisvė.
Kita XX a. pabaigoje atsiradusi kapitalizmo forma turėjo tik kelias šių savybių. Po pražūtingo flirto su neoliberalia ekonomika XX a. pabaigoje Rusija grįžo prie valstybės kontroliuojamo kapitalizmo. Šis „sprendimas“ yra V. Putino populiarumo ir galios pagrindas.
O Kinija nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos atsargiai vėrė savo ekonomiką, kad išvengtų žlugimo. Galbūt stebėdama Rusijos 1990-ųjų patirtį, ji ėmėsi kur kas atsargesnių veiksmų, užtikrindama, kad jos kapitalizmo versiją ir toliau valdytų komunistų partija.
Trečiasis modelis yra Persijos įlankos valstybėse. Šios šalys pritraukė milijardines investicijas skatindamos privačias įmones. Tačiau jas visada kontroliavo šeichai ir jų šeimos. Persijos įlankos valstybių autoritarinis požiūris iš esmės atspindi tai, kuo jos visada buvo ir bus artimiausioje ateityje.
Šios kapitalizmo versijos XXI a. pirmajame dešimtmetyje buvo pakilimo stadijoje. Tačiau 2008 m. finansų krizė sugriovė visų tikėjimą, kad rinka gali pati išspręsti problemas. Be to, buvo pakirstas pasitikėjimas politine klase ir pačia demokratija. Kadangi bankai buvo gelbėjami, o žmonės taupė, buvo lengva manyti, kad ateitis gali būti Kinija, Rusija arba koks nors vakarietiškas populizmas.
Iki šiol atrodė, kad kiekviena autoritarinio kapitalizmo kryptis yra kaip atskira sala, tik retkarčiais viena su kita susisiekianti. Tačiau atrodo, kad šiandieninis karas visa tai pakeis, nes virsta karu tarp autokratijos ir liberalios demokratijos.
Kinija, Persijos įlankos valstybės, galbūt Indija ir už buvusį JAV prezidentą Donaldą Trumpą pasisakantys respublikonai JAV karą Ukrainoje geriausiu atveju vertina nevienareikšmiškai.
Kas laimės? Rusijai kariniu požiūriu Ukrainoje gali būti sunku, bet šio tarpinio mūšio dėl kapitalizmo ateities „Stinger“ raketomis laimėti nepavyks.
Priežastis yra ta, kad Vakarai, vadovaujami JAV ir Europos Sąjungos, sugebėjo užtikrinti, kad 2008 m. krizė nebūtų tokia pražūtinga, kokia galėjo būti. Tai pavyko padaryti derinant griežtą taupymą, visišką palūkanų normų sumažinimą ir didinant pinigų pasiūlą. Tačiau to kaina buvo aukšta: nelygybė nuolat auga, net ir prieš šiuo metu sparčiai didėjančią infliaciją. Vėl susiduriame su paklausos problema – jei žmonės negalės sau leisti pirkti prekių ir paslaugų, kils dar didesnis ekonominis nestabilumas. Taigi, nors dabar, kai Putinas griauna Ukrainą, autoritarizmas gali atrodyti ne toks patrauklus, populizmą skatinančios sąlygos tik stiprėja.
