Gavo stipendiją
ISM ekonomiką dėstantis Maikas Huettingeris į Lietuvą atvyko 2005 metais. Iš Bavarijos regiono Vokietijoje kilęs daktaro laipsnį turintis dėstytojas teigė į mūsų šalį atkeliavęs dėl gautos stipendijos.
„Iš Vokietijos vyriausybės gavau stipendiją mokslo tiriamajam darbui, todėl atvykau į Lietuvą atlikti tyrimo doktorantūrai. Kol čia gyvenau ir dariau tyrimą, pradėjau dėstyti įvairiuose universitetuose, tarp jų ir ISM. 2008 metais ISM man pasiūlė pilno etato darbą universitete“, – savo istoriją prisiminė M. Huettingeris. Anot jo, darbo pačiam ieškoti kaip ir nereikėjo, nes pasiūlymas atėjo per žmones, kuriuos jis pažinojo ir kurie pažinojo jį: „Universitetas ieškojo žmonių, kurie galėtų dėstyti anglų kalba. Manęs tiesiog paklausė, ar aš galėčiau dėstyti.“
Dėstytojo darbą Lietuvoje dirbantis vokietis pasakojo niekada tokio darbo nedirbęs savo šalyje, todėl negalintis palyginti darbo sąlygų čia ir tenai. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad dabartinė jo darbo vieta yra gana vakarietiška, todėl sunku pasakyti, ar ir kituose darbuose galiotų tie patys standartai.
„Universitetas, kuriame aš dirbu, yra vakarietiško profilio ir labiau laikosi tarptautinių standartų nei kiti vietos universitetai. Čia mes dirbame beveik kaip tarptautinėje kompanijoje, kai daugumoje valstybinių universitetų veikia pososovietinis administracijos mechanizmas“, – skirtumus vardijo pašnekovas. Jis svarstė, kad būti įdarbintas valstybiniame universitete nenorėtų, nes „ten viskas vyksta labai lėtai ir biurokratiškai“.
„Universitete mes turime keletą užsieniečių tokių kaip aš, taip pat yra užsienio studentų, kurie dirba „Euromonitor“, kurie įdarbina užsieniečius. Pažįstu kelis užsienio studentus, kurie pragyvenimui užsidirba skambučių centruose, tačiau nežinau tikslių jų pavadinimų. Žinau daug užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, tačiau jų istorijos yra labai individualios, dažniausiai jie buvo atsiųsti iš savo kompanijų padalinių arba įkūrę nuosavus verslus“, – pasakojo M. Huettingeris.
Kalbos barjeras trukdo šaliai pritraukti užsieniečių
Tai, kad nemoka lietuvių kalbos, M. Huettingeris įvardijo kaip trūkumą, tačiau teigė bent jau darbinėje aplinkoje su jokiais nepatogumais nesusiduriantis, nes visi aplink kalba angliškai.
„Būtų gerai išmokti lietuviškai, tačiau aš nesu labai gabus kalboms“, – šmaikštavo vokietis. Jis teigė, kad artimuose planuose yra siekis bent šiek tiek išmokti lietuvių kalbos, kad būtų lengviau bendrauti prekybos centruose ir pan., tačiau tikino rimtai šios kalbos mokytis neketinantis, nes universitete jam jos tiesiog nereikia.
Kaip samprotavo pašnekovas darbą susirasti Lietuvoje yra sunkiau nei jo gimtojoje šalyje Vokietijoje.
„Lietuvoje tu privalai mokėti lietuvių kalbą, o užsieniečiui tai yra pakankamai sudėtinga. Antra, norint susirasti darbą Lietuvoje, reikia pažinoti reikiamus žmones, tuomet ir gausi darbą. Darbo pasiūlymai neina per oficialią rinką. Užsieniečiui labai sunku kažką reikiamo pažinoti. Kita vertus, jeigu jis turi atitinkamų gebėjimų, išmano kalbą ar turi žinių apie rinką, tuomet tai tampa jo privalumu“, – dėstė pašnekovas.
Vokietijoje, jo teigimu, vokiečių kalba nėra būtina norint susirasti darbą. Net ir mažų kompanijų padaliniuose bendraujama angliškai.
„Vokietija jau ilgą laiką bando nuo vokiečių kalbos pereiti prie anglų, nes tai yra būdas, kaip pritraukti užsienio darbuotojus“, – pastebėjo ISM dėstytojas. Šios patirties jis siūlė semtis ir Lietuvai: „Lietuviai turi suprasti, kad lietuvių kalba negali būti darbo kalba. Pavyzdžiui, Malta turi dvi valstybines kalbas – anglų ir maltiečių. Visi maltiečiai užauga mokydamiesi abi kalbas. Tai reiškia, kad bet kuris užsienietis gali vykti tenai ir dirbti naudodamas anglų kalbą, tačiau patys maltiečiai tarpusavyje išlaiko savo kalbą. Manau, kad Lietuva turėtų siekti panašių dalykų. Lietuviai gali didžiuotis savo gimtąja kalba, tačiau kiekvienas turi išmokti laisvai kalbėti ir angliškai. Tokiu būdu šaliai būtų lengviau pritraukti užsienio darbuotojų, neliktų ir demografijos problemų“, – svarstė M. Huettingeris.
Randant darbą svarbūs pažįstami
Panašią istoriją kaip Lietuvoje rado darbą pasakojo ir atlikėja Baiba Skurstenė. Iš Latvijos į Lietuvą ji atvyko prieš septynerius metus čia studijuoti, po studijų gavo darbą ir pasiliko gyventi.
„Kai baigiau savo studijas, man iškart pasiūlė darbą. Nieko ieškoti pačiai nereikėjo, todėl sunkumų neturėjau“, – prisiminė B. Skurstenė. Tiesa, ji minėjo, kad iš pradžių jautė kiek įtarų vyresnių žmonių požiūrį į save kaip užsienietę, įsidarbinant šiek tiek teko susitvarkyti ir su popierizmais, tačiau, anot jos, tai nebuvo itin didelė problema.
Nors atlikėjos pagrindinis darbas šiuo metu, kaip ji pati sakė, yra dėstymas Vilniaus kolegijoje ir dainavimas scenoje, laisvalaikiu ji dar daro ir makiažus. Ji pripažino, kad Lietuvoje ieškant darbų ne jokios abejonės labai padeda pažįstami ir draugų ratas, esantis aplink tave.
„Aš dabar dirbu tokius darbus, kur rašyti lietuviškai nereikia, tačiau lietuvių kalba be jokios kalbos labai padeda, – dėstė mergina, puikiai kalbanti lietuviškai. – Jeigu užsienietis yra kažkokios srities specialistas, pavyzdžiui, virėjas, jam lietuvių kalbos pradžioje kaip ir nelabai reikia, jis gali gaminti savo maistą be kalbos, bet vis tiek anksčiau ar vėliau jam prireiktų kalbos. Esu tokios nuomonės, kad jeigu tu jau gyventi kitoje šalyje, privalai bent jau kažkiek susikalbėti tos šalies kalba“, – savo požiūrį išsakė muzikantė.
Lietuvą mergina pripažino laikanti savo namais, kuriuose jai gera gyventi, todėl ar kada ateityje planuoja grįžti į savo gimtinę, ji teigė nežinanti ir apie tai šiuo metu negalvojanti.
Paklausta, kokie Lietuvą ir Latviją dalykai skiria, kokie suartina, B. Skurstenė kiek pagalvojusi vis dėlto atsakė, kad šalys yra labai artimos, didelių skirtumų ji nepastebėjusi.
Į Lietuvą atveja meilė ir šeimos
Tarptautinės rinkos tyrimų kompanijos „Euromonitor“ pardavimų ir rinkodaros skyriaus vadovė Jurgita Vanagė „Balsas.lt Savaitei“ pasakojo, kad jų kompanijos padalinyje Vilniuje dirba 120 nuolatinių darbuotojų, iš jų 15 proc. – užsieniečių.
„Tarp užsieniečių turime 14 skirtingų tautybių darbuotojų – iš Baltarusijos, Bulgarijos, Kroatijos, Estijos, Suomijos, Vengrijos, Makedonijos, Moldovos. Taip pat turime porą lenkų, porą portugalų, rusų, bet ne vietinių, o iš pačios Rusijos atvykusių“, – dėstė ji. Anot pašnekovės, dauguma jų priimti į darbą dėl anglų kalbos žinių, nes kompanija yra tarptautinė ir reikalavimo mokėti lietuvių kalbą nėra.
„Mums reikia darbuotojų, kurie turėtų specifinių žinių apie šalis, kurias tiriame. Jeigu turime tyrimų analitiką bulgarą, jis paprastai ir koordinuoja projektus Bulgarijoje ar Vengrijoje. Darbuotojai turi turėti specifinių žinių, kai kada kitų kalbų žinių. Tai būna viena iš priežasčių, kodėl mes ieškome užsieniečių“, – sakė J. Vanagė.
Ji pabrėžė, kad buvimas užsieniečiu savaime negarantuoja jo įdarbinimo, tačiau siekiant įsidarbinti jam gali pagelbėti būtent savo šalies ar regiono specifikos išmanymas.
Dauguma užsieniečių, anot J. Vanagės, įsidarbino per skelbimus, į Lietuvą juos atvedė šeimos, mylimieji, kartais studijos.
„Pas mus yra daug žmonių, kurie pradėjo, baigė mokslus, atkeliavo per studentų mainų programas ar atliko praktiką. Mes darbuotojų ieškome ir per universitetus, ir per skelbimų portalus, todėl kaip kas suranda ir ateina darbintis. Aišku, viena iš dažnesnių priežasčių yra meilė ir šeima. Bet vėlgi tai nėra taisyklė. Tarkime, turime žmogų, atvažiavusį iš Makedonijos tik dėl darbo“, – pasakojo tarptautinės kompanijos atstovė.
Ji teigė nežinanti, koks požiūris į užsienietį darbuotoją būtų lietuviškoje kompanijoje, tačiau tarptautinėje užsieniečiai niekuo nesiskiria vienas nuo kito, yra lygiai tokie patys darbuotojai, kuriems netaikomos nei jokios nuolaidos, nei kažkokie privalumai.
„Mes vienodai elgiamės ir vienodus kriterijus taikome tiek vertindami darbo kokybę, tiek suteikdami darbo sąlygas tiek lietuviui, tiek užsieniečiui. Nėra pranašumo nei, kad tu esi lietuvis, nei kad užsienietis“, – tikino J. Vanagė.
Kalba nebūtina, tačiau būtinas leidimas
Lietuvos darbo birža, pasiteiravus, ar užsieniečiui, norinčiam įsidarbinti Lietuvoje, yra keliamas reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, nurodė, kad galiojantys teisės aktai to nenumato, tačiau kalbos kriterijus gali būti pritaikomas į Lietuvą atvykstantiems stažuočių ar atliekantiems čia praktikas.
Ji taip pat patikslino, kad leidimas dirbti užsieniečiui yra išduodamas tik įvertinus situaciją darbo rinkoje ir patikrinus, ar nėra Lietuvos Respublikos piliečio laisvai darbo vietai užpildyti. Tai reiškia, kad pirmenybė visada yra teikiama lietuviui.
Per 2012 metų pirmąjį pusmetį Lietuvos darbo birža tikina įdarbinusi 2302 užsienio piliečius. Palyginti su 2011 metų pirmuoju ketvirčiu, šis skaičius padidėjo 1,6 karto.
Didžioji dalis užsieniečių (1591) įdarbinti pagal darbo sutartis (1591), 578 pratęsti leidimai dirbti, 133 užsienio piliečiai komandiruoti iš užsienio darboviečių.
Kaip nurodo Lietuvos darbo biržos atstovai, didžioji dalis visų leidimų dirbti išduoti kaimyninių šalių piliečiams – baltarusiams ir ukrainiečiams.
Skirstant pagal veiklos sritis, daugiausia per darbo biržą darbo ieškojusių užsieniečių įdarbinti paslaugų sektoriuje (81 proc.), pramonės sektoriuje – 17 proc., 2 proc. – statybos sektoriuje.
Daugiausiai leidimų užsieniečiams išduota dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais (69 proc.), metalinių laivų korpusų surinkėjais (9 proc.), suvirintojais (7 proc.), restorano virėjais (3 proc. ).
