Energetikos ministerija suabejojo siūlymu griauti ir tuos statinius, jeigu jų rekonstrukcijos išlaidos būrų didesnės už šalinimo kaštus. Ji siūlo nustatyti, jog ši nuostata nebūtų taikoma tais atvejais, kai statinio savininkui ar valdytojui yra išduotos elektrinės prijungimo sąlygos, leidimas plėtoti elektros gamybą.
„Manytina, kad toks reguliavimas gali pažeisti asmenų, planuojančių vykdyti ar vykdančių energetikos veiklą teisėtus lūkesčius dėl atliktų investicijų atsipirkimo“, – sakoma ministerijos išvadoje.
Lietuvos savivaldybių asociacija norėtų dar vieno kriterijaus, kada statinys būtų šalinamas – jeigu yra sumontuotas vandens telkinyje, kuris nėra naudojamas rekreacijai ar vietos gyventojų poreikiams tenkinti.
Finansų ministerija atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis užtvankų priklauso valstybei ir savivaldybėms, tačiau nenumatytas griovimui reikalingų lėšų poreikis.
„Atkreipiame dėmesį, kad projektas, įsigaliosiantis nuo 2024 metų sausio, finansiškai neįvertintas, t. y. nėra aiškus poveikis valstybės ar savivaldybių biudžetams“, – nurodo ministerija.
Šliuzų, dambų, užtvankų ar jų liekanų, o taip pat slenksčių, vandens pralaidų, keičiančių upės nuolydį ir kitų hidrotechninį statinių, kurie trukdo upių vientisumui, šalinimo tvarką Aplinkos ministerija pasiūlė siekdama greitesnio jų šalinimo. Dabar jos sudarytą kriterijų sąrašas derinamas.
Ministerija siūlo, kad užtvankos būtų griaunamos, jei neatlieka vandens paėmimo ir saugojimo, hidroenergetikos funkcijų, nenaudojamos laivybai, žemės ūkiui, elektros gamybai, potvynių prevencijai. Jos būtų griaunamos ir tada, jei rekonstrukcijos išlaidos būtų didesnės už griovimo.
Aplinkos ministro pasirašytas įsakymas dėl jų pašalinimo tvarkos įsigaliotų kitų metų sausį.
Dabar Lietuvoje yra 1225 užtvankų, prie 96 užtvankų įrengtos hidroelektrinės, o dar 300 užtvankų neregistruotos. Pasak ministerijos, trečdalis tokių užtvankų galimai kelia grėsmę dėl jų nepatenkinamos būklės: dauguma statytos sovietmečiu ir nebeatitinka pradinės funkcijos, o jų išlaikymas daug kainuoja.
