„Kelios skirtingos profesinės sąjungos silpnina įmonės ar organizacijos darbuotojo gynimo pozicijas, tokiais atvejais vyksta trintis tarp esamų profesinių sąjungų, o ne konkrečių ir darbuotojams aktualių problemų sprendimas“, - sveikindamas ryžtingus žingsnius žengusias organizacijas kalbėjo LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas.
„Siekiant efektyvaus darbo organizacijų jungimas ir stambinimas yra būtinas”, - pritarė Lietuvos radioelektronikos pramonės profsąjunginių organizacijų federacijos pirmininkas Janušas Lebedevas, kurio vadovaujama organizacija nuo 2012 m. gegužės pasipildė 500 naujų narių, iki šiol dirbusių po Lietuvos nepriklausomų profsąjungų organizacijų asociacijos vėliava. Dabar organizacija vienija per 3 tūkstančius narių.
Jungimosi būtinybę, pasak jėgas suvienijusių organizacijų vadovų, padiktavo ne tik vasario mėnesio LPSK tarybos posėdžio sprendimas dėl šakinių organizacijų jungimosi su giminingomis šakomis, bet ir objektyvi realybė, kuri reikalauja iš darbuotojų teisių gynėjų naujų jėgų, naujų kompetencijų ir didesnės įtakos, ką mažesnei organizacijai pasiekti yra sudėtingiau.
„Mūsų federacijoje dirba septyni aukštos kvalifikacijos specialistai, turime išvystytą jau dešimtį metų veikiančią mokymų bazę, kompetetingai rengiame metodinę medžiagą, mokome tiek profesinių sąjungų aktyvistus, tiek darbdavių atstovus“, - pasakojo J.Lebedevas, tapęs dar didesnio ir stipresnio junginio vadovu.
Ilgametę profesinių sąjungų darbo patirtį turinčio vadovo nuomone, parodytu pavyzdžiu nedelsdami turėtų pasinaudoti ne tik jo kolegos LPSK nariai. Jungtis ir stambėti turėtų ir darbdaviai, šiuo metu išsibarstę po įvairias asocijuotas verslo struktūras, nes profesinėms sąjungoms realiai nėra su kuo derėtis ir sudaryti susitarimų.
Henrikas Šivokas, buvęs Lietuvos nepriklausomų profsąjungų organizacijų asociacijos vadovas, mano, kad priimdama sprendimą jungtis jų asociacija neapsiriko. Asociacija vienijo daugiausia Alytaus krašto profesines sąjungas. Pasak H.Šivoko, regione stambaus verslo liko nedaug, dominuoja mažos ir vidutinės įmonės, atitinkamai sudėtingiau įkurti profesines sąjungas, jos neturi pakankamai resursų efektyviai atstovauti savo nariams.
Rezultatyvios buvo ir LPSK chemikų bei energetikų derybos dėl galimo susijungimo: 2012 m. gegužės 17 d. vykusiame bendrame Lietuvos chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų ir Lietuvos energetikos darbuotojų profesinių sąjungų federacijos suvažiavime paskelbta apie abiejų federacijų susijungimą į Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federaciją.
Pasak naujai įkurtos per 5 tūkstančius narių vienijančios Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininko Juozo Neverausko, iki jungiamojo federacijų suvažiamo vadovavusio energetikams, siekiant lygiaverčiai diskutuoti ir dalyvauti derybose su savo oponentais, reikia tapti stipriais, turėti galimybę samdyti aukštos kvalifikacijos teisininkus, ekonomistus. Gerų rezultatų esą galima pasiekti tik turint kvalifikuotą komandą.
J.Neverauskas prisiminė šalies energetikos struktūros pertvarkos peripetijas, kai buvo reorganizuojamos su elektros energijos perdavimu susijusios šalies bendrovės, o LR Energetikos ministerija sąmoningai ar dėl nežinojimo darė daug klaidų, ir reikėjo kovoti, kad žmonės nenukentėtų. Reorganizacijos, įmonių smulkėjimas iš esmės turėjo neigiamos įtakos ir energetikų profsajungų junginiui, nes mažėjant darbuotojų skaičiui mažėjo ir profesinių sąjungų narių.
Kaip vieną iš svarbiausių tiek stambių, tiek mažesnių profesinių sąjungų organizacijų problemų J.Neverauskas įžvelgia būtent kadrų problemą: „Daug geresnių rezultatų pasiekia profesinė sąjunga, kai jos vadovas nėra priklausomas nuo darbdavio, nes kai įmonėje dirbi ir tuo pačiu vadovauji profesinei sąjungai, sudėtinga užmegzti su darbdaviu lygiaverčius, o ne prašytojo ir jo pono santykius. Būtent tam ir reikalingi stambūs junginiai, kad turėtų pakankamai finansinių resursų išlaikyti savo vadovą ir kvalifikuotus sprecialistus.“
Daugelį metų bendradarbiaujantis su tarptautinėmis organizacijomis J.Neverauskas puikiai žino, kad tokios profesinių sąjungų organizacijos, kurios veikia Lietuvoje, galėtų būti vadinamos bemaž nykštukinėmis ES kontekste, kur dešimtis ir šimtus tūkstančių narių vienijančios organizacijos jungiasi, kad taptų dar stipresnės.
Neišnaudotus finansinius rezervus, o tuo pačiu ir augančias galimybes Juozas Neverauskas įžvelgia, jo nuomone, būtiname kolektyvinių sutarčių aptarnavimo mokesčio įvedime. Šiuo metu Lietuvoje nario mokestį moka tik profesinių sąjungų nariai ir organizacijų veikla yra finansuojama tik narių lėšomis, tačiau visos papildomos socialinės garantijos, kurios yra numatomos pasirašomose kolektyvinėse sutartyse, galioja visiems to kolektyvo, kur su darbdaviu yra sudaryta kolektyvinė sutartis, nariams.
Buvęs Lietuvos chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Feliksas Buckus-Butkevičius dėl pokyčių teigė nesigailintis: „Vyksta pramonės darbuotojams atstovaujančių šakų jungimasis. Daugelis profesinių sąjungų junginių susilpnėję, realiai net neatitinka federacijos sąvokos, todėl būtų tikslinga stambėti ir stiprėti.“
Kalbėdamas apie kitas LPSK federacijas F.Buckus-Butkevičius neslėpė, kad daugelio padėtis nėra gera, nes smulkėjantis verslas iš esmės silpnina ir profesines sąjungas. Nuo pagrindinės gamybos atskiriant pagalbines veiklas ir jas perkeliant į mažesnes įmones, naujai įsikūrusiose įmonėse darbuotojai sunkiau buriasi į profesines sąjungas, sumažėjusių pagrindinių įmonių darbuotojų atstovų jėgos atitinkamai sumenksta, o darbdaviai, žinoma, nėra suinteresuoti profesinių sąjungų klestėjimu. Profesinių sąjungų veteranas mano, kad tokios nedidelės federacijos kaip lengvosios pramonės, metalistų, žemės ūkio turėtų nedelsdamos spręsti jungimosi pries didesnių darinių klausimą.
Pašnekovas pritarė minčiai, kad profesinių sąjungų silpnėjimas iš esmės atspindi mažėjantį ekonominį šalies potencialą, nes augant gamybai didėja ir profesinių sąjungų narių skaičius, stiprėja pačios organizacijos: „Ekonominis sunkmetis reikalauja, kad esamos organizacijos ne gyvaliotų, turėdamos minimalų narių skaičių ir itin menkus resursus, kurie neleidžia nė darbo užmokesčio pirmininkui sumokėti, bet solidarizuotųsi su giminingomis organizacijomis ir sudarytų stiprius junginius“.
Į naują federaciją chemikai įsiliejo drauge su „Orlen Lietuva“, „Lifosos“, „Achemos“, „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“, „Klaipėdos naftos“, „Lietuvos dujų“, Kauno ir Klaipėdos „Sanito“ profesinėmis sąjungomis ir kitomis buvusios federacijos sudėtyje dirbusiomis organizacijomis.
