Savaitgalį pasaulį apskriejo žinia apie 100 mlrd. eurų paskolų paketą, skirtą Ispanijos bankų gelbėjimui, rašo „The Wall Street Journal“. Pirmadienio rytą finansų rinkas apėmė trumpalaikė ekstazė, pasaulio biržose akcijų indeksai džiugiai stiebėsi į viršų, deja, antradienį emocijos drastiškai pasikeitė. Rinka išklausė ekspertų vertinimus ir nutarė, kad parama Ispanijai buvo sumodeliuota netinkamai. Netrukus Ispanijos skolinimosi kaina pakilo iki naujų aukštumų. Investuotojai pabūgo, esą ši paskola įklampins Ispaniją ir netrukus gelbėti reikės ne tik jos bankus, bet ir pačią šalį.
Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Josephas Stiglitzas duodamas interviu CNBC, teigė, kad Europos užmačios paremti skęstančius Ispanijos bankus gali neduoti reikiamo efekto, nes vyriausybė ir jos kreditoriai veikia užburtame rate.
„Ispanijos vyriausybė gelbėja savo bankus, tuo tarpu tie patys bankai turi pirkti Ispanijos obligacijas ir gelbėti pačią vyriausybę“, - sako J. Stiglitzas.
Ispanijos bankų sistemą supurtė nekilnojamo turto burbulo sprogimas, augantis nedarbas ir ekonomikos nuosmukis. Dėl šių priežasčių išaugo blogų paskolų skaičius ir bankai susidūrė su kapitalo trūkumu. Iki lemtingojo savaitgalio ekspertai prognozavo, kad Ispanija paprašys keliasdešimt milijardų eurų, tačiau tikrovė viršijo lūkesčius.
Dar pernai Ispanijos skola tesiekė 68,5 proc. BVP. Iki šiol buvo prognozuojama, kad metų pabaigoje skola išaugs iki 80 proc., tačiau bėdos bankų sistemoje sujaukė planus, tad tikėtina, kad naujųjų metų išvakarėse Ispanijos įsiskolinimas bus pasiekęs 90 proc. BVP. Spartus skolos augimas neramina investuotojus, kurie pradeda abejoti valstybės galimybėmis išpirkti savo obligacijas, dėl šios priežasties rinkos baudžia Ispaniją aukštomis palūkanų normomis.
2011 metais pagrindiniai Ispanijos skolos vertybinių popierių pirkėjai buvo tie patys nacionaliniai bankai, kuriuos šiandien vyriausybė yra priversta tempti už ausų iš akivaro, pasitelkdama euro zonos lėšas.
J. Stiglizto nuomone, Europa turėtų sukurti bendrą bankinę sistemą, kuri pasirūpintų į bėdą patekusiais bankais, neužkraunant skolos naštos ant nacionalinių vyriausybių pečių.
J. Stiglitzas, buvęs JAV prezidento Billo Clintono patarėjas ekonomikos klausimais, senokai kritikuoja Europos taupymo politiką ir TVF metodus auklėjant besivystančio pasaulio valstybes.
„Iki šiol Europos vadovai priiminėjo tik klaidingus arba pernelyg menką teigiamą naudą duodančius sprendimus, nes kaip matome griežtos taupymo priemonės mažina augimą ir verčia didinti valstybių skolas“, - teigia ekonomistas.
Anot J. Stiglitzo, norint išspręsti suverenių skolų krizę būtina sukurti stiprią fiskalinę sąjungą, atkurti pasitikėjimą euru ir įtikinti vokiečius, kad jų šalis šiame spektaklyje privalo suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Vokietija turės paaukoti dalį savo gerovės visos Europos ateities vardan, nes sukūrus bendrą skolinimosi mechanizmą vokiečiai susidurs su aukštesnėmis palūkanų normomis.
Birželio pabaigoje Vokietija pristatys Europos fiskalinės sąjungos kūrimo gaires. Berlynas užsiminė, kad pritartų euroobligacijų idėjai, tačiau jomis galėtų naudotis tik tos valstybės, kurios sugebėjo suvaldyti skolas ir subalansuoti biudžetus. Tai reiškia, kad šalys, kurioms šiuo metu labiausiai reikia bendrų obligacijų liktų už borto.
„Euroobligacijos tėra vienas iš galimų sprendimo būdų, juk niekas nedraudžia sukurti bendro iždo ar pasinaudoti kitais instrumentais, kurie leistų paremti silpnesnes valstybes“, - tvirtina J. Stiglitzas.
Ispanijos, Graikijos, Italijos ir Portugalijos ekonomikos traukiasi, tuo tarpu Vokietijos ūkis per pirmą ketvirtį ūgtelėjo 0,5 proc. Augimo skirtis atspindi taupymo priemonių padarinius.
Europos lyderių kritikų teigimu išlaidų mažinimas stumia į dar blogesnę padėtį. Kitą savaitę Graikijoje įvyks pakartotiniai rinkimai. Tikėtina, kad į valdžia sugrįš partijos, kurios nesitaikstys su primestomis taupymo sąlygomis, susiklosčius tokiam scenarijui Graikija gali palikti euro zoną.
„Vokietija turi nuspręsti, kokią kainą jie nori mokėti – euro išsaugojimo ar euro žlugimo – sąjungos subyrėjimas kainuos kur kas brangiau ir aš tikiuosi, kad vokiečiai pagaliau suvoks šį aspektą“, - bagia J. Stiglitzas.
