Prieš dvejus metus Irakas vos nepritrūko pinigų. Šalis yra penkta pagal dydį naftos gamintoja pasaulyje ir turėtų būti turtinga. Bet kadangi beveik viskas, ką Irakas uždirba, gaunama iš naftos pardavimo, Artimųjų Rytų šalies biudžetas yra priklausomas nuo pasaulinių naftos kainų.
Jau 2015 m. Tarptautinis valiutos fondas prognozavo, kad per penkerius metus Irakui gali pritrūkti pinigų, jei jis nediversifikuos savo ekonomikos nuo naftos. 2020 m. ši prognozė priartėjo prie realybės, kai dėl COVID-19 pandemijos naftos kainos sumažėjo daugiau nei trečdaliu, o bendrosios Irako pajamos sumažėjo beveik perpus.
Tai tapo didžiule problema, nes beveik visi Irako uždirbami pinigai naudojami valstybės paslaugoms ir valstybės tarnautojų atlyginimams mokėti. Šalis turi vieną didžiausių pasaulyje viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių, Irako vyriausybė moka atlyginimus ar išmokas, pavyzdžiui, pensijas, maždaug septyniems milijonams irakiečių.
Paskutiniaisiais 2020 m. mėnesiais vyriausybė pasijuto nepajėgi šiuos atlyginimus išmokėti laiku, dėl ko visoje šalyje įsižiebė demonstracijos.
2020 m. spalio mėnesį Irako finansų ministerija paskelbė „ekonominių reformų baltąją knygą“, kurioje buvo kalbama apie beviltišką ekonominių reformų poreikį. Buvo aišku, kad pasauliui pereinant prie aplinkai draugiškesnių energijos šaltinių, Irakui reikės ieškoti kitų pajamų šaltinių.
Reformų planai
Tačiau visai neseniai ši formulė galėjo pakisti. Dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, naftos kainos pasiekė naujas aukštumas. Jos kyla dar aukščiau, nes Europos šalys svarsto galimybę įvesti Rusijos naftos embargą, kuris būtų tolesnio sankcijų paketo dalis.
Tai, kas taptų bloga žinia Europos vartotojams, yra puiki naujiena naftą ir dujas išgaunančioms šalims, tokioms kaip Irakas, Saudo Arabija, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai.
Pasaulio banko duomenimis, prasidėjus karui Ukrainoje, nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio iki šių metų kovo mėn. naftos kainos pakilo 55 proc.
Tai reiškė didžiulį pinigų antplūdį Artimųjų Rytų energijos gamintojams. Kovo mėnesį Irako naftos eksportas buvo vertas kiek daugiau nei 11 mlrd. dolerių (10,5 mlrd. eurų) – tai daugiausia, kiek šalis per mėnesį uždirbo už naftą nuo 1972 m.
Akivaizdu, kad Irakas gali sau leisti apmokėti visas savo sąskaitas šį ir kitą mėnesį. Tačiau ką tai reiškia reformoms, suplanuotoms prieš šį kainų kilimą? Ar jos apskritai dar turi prasmę?
Pinigai keičia viską
Panašios reformos planuojamos ir kitose energiją eksportuojančiose Artimųjų Rytų šalyse. Saudo Arabija nuo 2016 m. vykdo ambicingą ir labai brangiai kainuojantį projektą „Vizija 2030“, kuriame finansiniai ir socialiniai pokyčiai derinami su perėjimu prie atsinaujinančiosios energijos.
Jungtiniai Arabų Emyratai ir Kataras taip pat stengiasi apsaugoti savo ekonomiką nuo neišvengiamai artėjančios dienos, kai pasaulis pereis prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos, Jungtiniai Arabų Emyratai stengiasi diversifikuoti savo pajamas ir tapti regioniniu verslo centru.
„Nors pajamų antplūdis sumažina spaudimą šių šalių vadovams ir palengvina įsipareigojimų vykdymą (tokių, kaip viešojo sektoriaus algos), didesnės energijos kainos nekeičia politinės padėties“, – sakė Vašingtone įsikūrusio Arabų įlankos valstybių instituto vyresnysis mokslininkas Robertas Mogielnickis.
Tai padės lengviau vykdyti reformas, kurių, R. Mogielnickio teigimu, nebus atsisakyta. „Nėra abejonių, kad judame ekologiškesnės ateities link. Tik neaišku, kada tai įvyks. Todėl valstybės labai stengiasi įsitvirtinti naujose energijos rinkose, pavyzdžiui, vandenilio“, – DW sakė jis.
Lyg kraujas vandenyje
Karen Young, Artimųjų Rytų instituto Vašingtone Ekonomikos ir energetikos programos įkūrėja ir direktorė, šiai nuomonei antrino. Pasak jos, šiuo metu palankų momentą ypač išnaudoja Persijos įlankos valstybės – ne tik dėl padidėjusių naftos kainų, bet ir dėl bendro rinkos nepastovumo.
Pasak jos, didėjančios infliacijos ir maisto trūkumo perspektyva kartu su didesnėmis naftos kainomis dar labiau padidins skirtumus tarp regiono šalių. Naftą išgaunančios šalys geriau atlaikys krizes, nes visi šie pinigai reiškia pranašumą prieš savo kaimynus.
„Kaip dalį savo užsienio politiką, Persijos įlankos valstybės nukreipė užsienio pagalbą ir tiesiogines investicijas tam, kad tam tikrais momentais paremtų atitinkamas vyriausybes“, – aiškino K. Young. Dabar jos turi dar daugiau išteklių tai daryti.
Pavyzdžiui, Egiptas ypač smarkiai nukentėjo nuo karo Ukrainoje padarinių ir kovo pabaigoje buvo priverstas devalvuoti savo valiutą. Tuo metu Saudo Arabija Egipto centriniame banke laikė 5 mlrd. dolerių (4,75 mlrd. eurų), kad taip paremtų Egipto ekonomiką. Vis turtingesnis Saudo Arabijos valstybės remiamas Viešųjų investicijų fondas taip pat tęs investicijas Egipte.
Dujas išgaunantis Kataras, kurio energijos eksportas pirmą kartą nuo 2014 m. pasieks 100 mlrd. dolerių (95 mlrd. eurų), taip pat pažadėjo Egipte investuoti apie 5 mlrd. dolerių (4,75 mlrd. eurų).
„Šios rinkos vandenyje yra kraujo. Jie iš esmės apsipirkinėja. Tai yra oportunistinis, bet kartu ir finansiškai prasmingas veiksmas“, – aiškino K. Young.
Dėmesys vidaus rinkai
Tačiau ekspertai nemano, kad turėdamos daugiau grynųjų pinigų Persijos įlankos valstybės imsis nepageidaujamų užsienio politikos avantiūrų.
„Nors šis netikėtai gautas pelnas sukuria galimybę intervencijoms, gali būti, kad Persijos įlankos valstybės sieks didesnės investicijų grąžos ir sutelks dėmesį į savo vidaus planus ir ateities pozicijas, įskaitant savo pačių saugumą. Labiau tikėtina, kad matysime investicijas į vidaus gynybą ir technologijas šalies viduje“, – svarstė K. Young.
Tačiau Irake situacija kitokia, teigia Renadas Mansouras, britų analitinio centro „Chatham House“ Irako iniciatyvos projekto direktorius. Čia problema nebūtinai yra naftos kainos, bet įvairios nuolatinės šalies valdymo, konkuruojančių politinių interesų ir korupcijos problemos.
Trumpuoju laikotarpiu, turint pakankamai pinigų visoms valstybės išlaidoms padengti, konkuruojantys politiniai elitai gali susivienyti, nes jie nepatirs tokio didelio spaudimo kovoti dėl federalinio biudžeto dalies, DW sakė R. Mansouras.
Tačiau tikėtina, kad didesnės naftos kainos nei paspartins, nei sulėtins reformas Irake. Nors šalies ekonominėje „baltojoje knygoje“ buvo pateikta gerų idėjų dėl ekonominių reformų, joje neatsižvelgta į politines realijas, pridūrė R. Mansouras.
„Taigi, taip, logika rodo, kad, kai naftos kainos aukštos, yra mažiau paskatų bandyti vykdyti reformas. Tačiau net ir tada, kai naftos kaina maža, Irake vis dar nematėme daug reformų“, – darė išvadą jis.
