Vyriausybės nariai skėsčioja rankomis – nieko negalime padaryti, nes infliaciją augina ne nuo mūsų veiklos priklausantys veiksniai. Tačiau ekonomistai tikina, kad kai kuriose srityse infliaciją dirbtinai sukuria ieškantys progos daugiau pelno užsidirbti gamintojai.
Galime paskaičiuoti patys
Oficialiai teigiama, kad metinė infliacija siekia 5 proc., o nuo metų pradžios – 3,3 proc. Statistikos departamento duomenys apie infliaciją yra svarbūs, tačiau kiekvienam piliečiui vertėtų pačiam apskaičiuoti savo asmeninę infliaciją. Ją galima apskaičiuoti ir pačiam, tačiau patogiau tai daryti užsukus į Statistikos departamento tinklalapį (http://www.stat.gov.lt/lt/vki).
Atlikome tokį tyrimą ir paaiškėjo, kad iš 8 įvairių profesijų žmonių kukliausiai gyvenančio žmogaus metinė infliacija buvo 6,4 proc., likusių 7 tiriamųjų infliacija persirito per 10 proc., o didžiausią tašką pasiekė viduriniajam visuomenės sluoksniui save priskiriantis profesionalus statybininkas, kurio asmeninė metinė infliacija buvo beveik 15 proc. Gal suklydome? Pabandėme skaičiuoti iš naujo, taikėme minimalias išlaidas, tačiau prie 5 proc. nepriartėjome. Neverta stebėtis. Statistikos departamentas minėtame tinklalapyje apdairiai įspėja: „Iš jūsų asmeninės infliacijos jokiu būdu nereikėtų spręsti apie šalies infliaciją.“
Belieka skaičiuoti trečią kartą ir galvoti apie efektyviausią išeitį – mažinti išlaidas ar jas didinti?
Ministrė tik apgailestauja
Kovą, palyginti su vasariu, drabužiai pabrango 5,4 proc., o avalynė – 4,3 proc., balandį atitinkamai 3,4 proc. ir 5 proc. Gegužę drabužiai kainavo 1,2 proc., o avalynė 4,5 proc. daugiau nei balandį. Visus minėtus mėnesius gamintojų vaizduotė nebuvo plati – jie tikino, jog kainos augo tik todėl, kad vartotojams buvo siūlomi nauji gaminiai. Kartelinis susitarimas? Vargu. Labiau tikėtina, kad išgirdę prognozes gamintojai nusprendė „paskubinti“ ekonomikos atsigavimą.
Banko „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio duomenimis, Baltijos šalyse drabužių ir avalynės kainos jau viršija ES vidurkį – Lietuvoje šių prekių kainos yra 7 proc., Latvijoje 8 proc., o Estijoje 2 proc. didesnės nei ES.
Tyliai kainų augimą stebėjusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę pagaliau prarado kantrybę: „Trečią mėnesį besitęsiantis drabužių ir avalynės brangimas negali būti aiškinimas tik naujomis kolekcijomis. Iš esmės tai reiškia, kad verslas, žinodamas geresnius žmonių lūkesčius, ypač kai jie apklausose patvirtina, jog ketina pirkti kažkokius didelius pirkinius ir daugiau išleisti, tiesiog naudojasi proga uždirbti daugiau pelno. Tai yra gana rizikinga strategija, tačiau ką galime padaryti laisvos rinkos sąlygomis?“
Ministrė prasitarė apie kylantį dirbančiųjų spaudimą didinti darbo užmokestį.
„Tokiu atveju galime pakliūti į spąstus, kai infliacija didės dėl didinamo darbo užmokesčio, o darbo užmokestį teks didinti dėl didėjančios infliacijos“, – apgailestavo ministrė.
Išleido daugiau nei sukaupė
Į kai kuriuos klausimus gali atsakyti prieš dvi savaites SEB banko paskelbta apžvalga „Namų ūkių finansinio turto barometras“. Joje teigiama, kad dvejus metus trukęs nuoseklus gyventojų bankuose laikomo finansinio turto augimas stabtelėjo. Paaiškėjo, kad per pirmą šių metų ketvirtį namų ūkiai išleido ar kitaip panaudojo net 216 mln. Lt daugiau negu sukaupė naujų santaupų. Taigi gyventojai atvėrė pinigines?
SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, skirtingai nei tikina Vyriausybė, teigia, kad šių metų pirmą ketvirtį vidutinis darbo užmokestis sumažėjo, nors prieš tai tris ketvirčius jis šiek tiek augo.
„O vartojimo krepšelis brangsta jau daugiau kaip metus, vidutinio darbo užmokesčio perkamoji galia, palyginti su 2008 m. pinigų verte, sumažėjo 15 proc.“, – skaičiuoja J.Varanauskienė.
Ar esant tokioms aplinkybėms gyventojai kaups santaupas?
„Gyventojai netaupys, nes indėlių palūkanos yra mažesnės už infliaciją. Taigi šie pinigai veikiausiai bus skirti anksčiau susikaupusioms skoloms padengti ir vartojimo reikmėms – atsirado gyventojų poreikis dvejus metus atidėliotiems pirkiniams įsigyti“, – daro išvadą SEB banko šeimos finansų ekspertė.
Sparčiausiai brango maistas
Pabrangusių drabužių gal ir galima nepirkti, tačiau be maisto produktų tikrai neišsiversi, o jų kainos Lietuvoje kyla sparčiau nei kurioje nors kitoje ES šalyje.
Pasak banko „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto N.Mačiulio, nors ir silpna paklausa, gegužės mėnesį maisto produktų kainos Lietuvoje buvo 11,1 proc. didesnės nei prieš metus ir gerokai viršijo maisto kainų augimą euro zonoje, siekusį 2 proc.
„Baltijos šalys šiuo aspektu išsiskiria iš kitų ES šalių – maistas per metus daugiau nei dešimtadaliu pabrango tik Vengrijoje ir Rumunijoje, o kitose šalyse maisto produktų infliacija daug mažesnė“, – daro išvadą N.Mačiulis.
Didžiausi neatitikimai pastebimi tarp pieno produktų infliacijos Baltijos šalyse ir ES. Balandžio mėnesį Lietuvoje šių produktų kainos buvo 14,6 proc. didesnės nei prieš metus, nors euro zonoje per metus šie produktai pabrango tik 2,3 proc. Pieno produktų kainos jau viršijo 2008 m. aukštumas, nors pieno supirkimo kainos buvusių aukštumų dar nepasiekė.
Atlyginimų augimą suryja infliacija
Algirdas Butkevičius, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys
Įmonių rezultatai šįmet geri, jos skaičiuoja milijoninius pelnus, valdžia džiaugiasi optimistinėmis prognozėmis, tačiau paprasti žmonės ekonomikos augimo nejaučia, nes darbo užmokestis paaugo tik 1–2 proc. Tai net ne augimas, nes jis nekompensuoja infliacijos. Taigi daugelis įmonių naudojasi susidariusia padėtimi, o Finansų ministerija nesiima jokių priemonių.
Augant infliacijai daugiausia nukenčia skurdžiausiai gyvenantys pensininkai. Jų pragyvenimo lygis pernai pablogėjo net 11 proc. – daugiau nei kurio nors kito gyventojų sluoksnio. Šių metų pirmą ketvirtį jų padėtis pablogėjo dar 6 proc. Akivaizdu, kad atėjo laikas kompensuoti pensijas ir galvoti, kaip pensininkus apsaugoti nuo infliacijos. Vienas būdų – taikyti infliacijos indeksą.
Be to, Vyriausybė, ypač regionuose, turi skatinti smulkųjį verslą. Kodėl smulkiajam ir vidutiniam verslui skatinti skirtas milijardas litų tebeguli banke? Kita bėda, kad Vyriausybė nepastebi, jog pastaraisiais metais žemės ūkyje labai sparčiai mažėja gamyba. Kokia priežastis? Trūksta žaliavos, įmonės neišnaudoja visų savo galimybių ir net nesistengia, nes tikisi ES paramos. Tačiau ES lėšas reikia naudoti kitaip – ne tik išdalyti ūkininkams ir perdirbimo įmonėms, bet ir siekti, kad lėšos būtų naudojamos gamybai skatinti. Jeigu tokio tikslo nekelsime, įmonės neinvestuos į naujas technologijas, produktų savikaina augs, ir įmonės taps nekonkurencingos.
Investuokime, bet įvertinkime riziką
Marius Dubnikovas, Finansų maklerių asociacijos prezidentas
Kaip elgtis žmonėms didelės infliacijos sąlygomis, kaip išsaugoti turimus ir uždirbamus pinigus? Nemažai investuotojų per krizę prarado daug lėšų ir nusivylė investavimu, nes neįvertino rizikos. Prieš krizę, ką žmonėms besakydavai, jie riziką suprasdavo tik taip: investuosiu ir daugiau ar mažiau uždirbsiu. Atsitiko kitaip – kai kurie ne tik neuždirbo, bet net prarado, o kai kurie net labai daug prarado. Ir daugiausia prarado tie, kurie, neįvertinę rizikos, tikėjosi labai daug uždirbti. Šiuo metu neverta tikėtis uždirbti investuojant trumpam laikotarpiui. Tiesa, kartais pasitaiko šuolių. Pavyzdžiui, pardavus „Sanitą“, jos akcijos per vieną dieną pabrango net 70 proc., tačiau tokie atvejai yra išimtiniai. Investuoti reikia nors 5 metams. Pasaulinėje rinkoje yra problemų, tačiau apskritai krizė baigiasi, valstybių ekonomikos atsigauna, todėl manau, kad ateina naujas ekonomikos augimo ciklas.
Štai šią savaitę naujienų agentūra „Bloomberg“ paskelbė, kad JAV įmonių akcijos, palyginti jų kainą su įvairiais pelno ir pajamų rodikliais, yra pigiausios per pastaruosius 26 metus. Kokias išvadas galėtume daryti? Po krizės rinkoje dar neišnyko baimė, tačiau akcijos yra pigios ir ateina laikas jas pirkti. Stambusis kapitalas taip ir daro.
