Turbūt daugiausia nesusipratimų kapitalizme sukelia finansinės krizės, t.y., tokios, kurios kyla finansų sektoriuje ir per tam tikrus mechanizmus paliečia visas kitas tos šalies ūkio sritis. O jeigu pagal bendrąją produkciją ši šalis yra svarbi ekonomiškai (JAV), tai tos krizės paliečia – nors ir su nevienoda jėga – taip pat ir likusią pasaulio dalį.
Tuomet turime reikalų su pasauline finansine ekonomine krize. Istorijoje toks reiškinys pasitaikė tik du kartus: -iais ir 2008–2009 metais, o sunkiausi 30-ųjų metų atvejai buvo daug rimtesni, negu 2008-2009 metų sunkiausi atvejai.
Paskutinioji krizė, panašiai kaip ir ankstesnioji, sukėlė klaidinančių arba paviršutiniškų interpretacijų bangą. Joms priskiriamos šios nuomonės.
- Tai yra kapitalizmo krizė – šiame konstatavime vis tik nėra atskiriama krizė ,,kapitalizme“ nuo ,,kapitalizmo krizės“(arba, kitaip tariant, privatinės nuosavybės ir rinkos krizės), ir dar, iš anksto – be argumentų – nusprendžiama, kad gilesnės tos krizės priežastys slypi privačiame sektoriuje.
- Tai yra ,,neoliberalizmo“ krizė – šitas žodis yra naudojamas kaip tam tikros rūšies keiksmažodis socializmo laikais naudoto apibūdinimo ,,buržuazinis“ pagrindu. Keiksmažodžiai, vis dėlto, negali atstoti paaiškinimų.
- Krizė yra godumo padarinys – neaišku, ar kalba čia eina apie tam tikrų žmonių būdo bruožą, ar taip pat apie jų elgimosi ypatybę. Ir vienu, ir kitu atveju neišaiškėja, iš kur toks bruožas ir tokia ypatybė atsirado ir kodėl didelės, juo labiau pasaulinės finansinės krizės kapitalizme būna retai. Tai veikiau primena moralizavimą, o ne teisingą analizę.
- Jeigu krizė prasidėjo finansų sektoriuje, tai jos priežastys turi glūdėti šiame sektoriuje – priimti šią tezę kaip aksiomą – tai tas pats, kaip tvirtinti, jog slogos priežastimi turi būti nosis, nes juk sloga pasireiškia nosyje. Tuo tarpu krizės finansų sektoriuje priežastys galėjo, tačiau nebūtinai turėjo slypėti šiame sektoriuje.
Rimtos empirinės (patyrimu paremtos) dabartinės krizės analizės turi būti (ir yra) lyginamojo pobūdžio, t.y., tirti dabartinę krizę ankstesnių krizių fone. Tik tuomet galima atsijoti finansinių krizių ir jų padarinių – ekonomikos kilimo sustojimo – atsitiktinius veiksnius nuo galimų gilesnių priežasčių.
Rimti finansinių krizių tyrimai sukoncentruoja dėmesį į tris klausimus:
Kas sukelia finansinę krizę?
Kokiu būdu finansinė krizė sukelia recesiją?
Kodėl ekonomikos kilimo sustojimas skiriasi trukme, o kai kuriais atvejais (pvz., JAV ir Prancūzijoje 30-aisiais metais arba Japonijoje nuo persilaužimo 1980/90 metais) yra ilgametis?
Mažiausiai abejonių kelia antrasis klausimas, daugiausiai klaustukų lieka dėl pirmojo ir trečiojo klausimų, nors jau daug kas yra žinoma.
Bumas prieš bedugnę
Prieš finansines krizes būna kreditinis ,,bumas“ arba, kitaip tariant, firmų ir/arba namų ūkių įsiskolinimo didėjimas tokiu tempu, kuris viršija pagrįstas saugumo ribas, ir prasideda nuosmukis. Tyrimai rodo, kad ypatingai destruktyvūs yra kreditiniai bumai, kuriuos lydi aktyvų kainų augimas, pirmiausiai nekilnojamojo turto.
Finansinių krizių per paskutiniuosius 200 metų tyrimai rodo, kad giluminės jų priežastys slypėjo valstybinių valdžios organų intervencijose – šie organai įvairiais būdais subsidijavo privataus sektoriaus rizikos prisiėmimą ir/arba sugriovė rinkos drausmę (žr., pvz., Ch. Calomiris, 2008, 2009). Žmonės reaguoja į paskatinimus, jei jie yra ydingi, šie veda prie ydingo – platesniu požiūriu – elgesio. Socializmas tą parodė visu ryškumu.
Tyrimai, liečiantys 2008–2009 metų krizę (žr., pvz., ES skirtą de Larosiere raportą, 2008) taip pat nustatė, kad valstybinių valdžios organų klaidingos intervencijos buvo esminės šios krizės priežastys:
- Pernelyg pakrika liberali FED'o ir dėl to daugelio kitų centrinių bankų politika laikotarpiu apie 2000 metus.
- Politinis spaudimas Jungtinėse Valstijose suteikti mažo kreditinio patikimumo asmenims kreditus būstui įsigyti.
- Klaidingo reguliavimo veiksmai (Bazylea 1), kurie skatino perdėtą bankinių kreditų užtikrinamumą (taip vadinamas originate-to-distribute modelis).
- Pirmenybės teikimas, leidžiant atitinkamas mokesčių instrukcijas, firmų finansavimui iš užsienio, šioms įsiskolinant ir taip mažinant nuosavąjį kapitalą (equity).
- Kreditų būstui įsigyti mokestinės lengvatos.
- Ankstesnė didesnių finansinių firmų gelbėjimo politika, kurią vykdė valstybinės valdžios organai ir kuri privedė prie jų pernelyg spartaus augimo ir – dėl to – prie reiškinio ,,too big to fail“ (angl. ,,per didelė, kad žlugtų“). Tokiu būdu, valstybinės valdžios organai tapo ankstesnės savo politikos pasekmių įkaitais.
Šios klaidingos intervencijos turėjo įtakos klaidoms, kurios buvo padarytos kai kurių finansinių firmų viršūnėse, pavyzdžiui, vadinamajam ,,search for yield“ (žr., pvz., R. Rajan, 2005, 2009). Tai, žinoma, nepateisina tų klaidų autorių.
Analitiniu ir praktiniu požiūriu vis tik nepakanka jų pasmerkti, reikia papildomai nustatyti, nuo ko priklauso klaidų darymo dažnumas. Tokiu būdu, grįžtame prie valstybinės valdžios organų intervencijų. Žlungantis kreditinis ,,bumas“ paleidžia įvairius mechanizmus, artinančius recesiją:
- Pernelyg įsiskolinusios firmos ir/arba namų ūkiai apriboja savo išlaidas. Todėl didėja sankaupos ir mažėja kredito paklausa.
- Dėl paklausos sumažėjimo didėja nedarbas – tuo labiau, kuo labiau sustingusi yra darbo rinka (plg. Ispaniją ir Didžiąją Britaniją).
- Blogais aktyvais apsunkinti finansų institutai apriboja kredito pasiūlą. Tačiau suteikiamų kreditų dinamikos kreivės kritimą gali lemti kredito paklausos sumažėjimas (žr. aukščiau).
Recesijos mechanizmų, kuriuos paleido ankstesnis kreditinis ,,bumas“ ir kuris subliūško, sustabdyti nepavyksta. Antikrizinė politika, geriausiu atveju, gali tik sušvelninti jų veikimo padarinius, bet atsiranda įprastinių išlaidų ir grėsmių ekonomikos kilimui per ilgesnį laikotarpį. Pirmiausiai tai paliečia ekspansyvią fiskalinę politiką, kuri išeina už taip vadinamų automatinių stabilizatorių veikimo ribų. Lieka atviras klausimas dėl išlaidų ir grėsmių, kurios kyla dėl labai sušvelnintos pinigų politikos.
Pagrindinė problema, dėl kurios vyksta intensyvūs tyrimai – kodėl kai kada po kreditinio ,,bumo“ subliūškimo prasidėjęs sąstingis trunka daugelį metų. Naujausi darbai (žr., pvz., Cole ir Ohanian, 2001; Reinhard, Rogoff, 2009, Shlaes, 2007) tvirtai kala į galvą, kad pagrindinis šio reiškinio šaltinis buvo klaidingų valstybinės valdžios organų intervencijų įvairios kombinacijos. Priešingai antikapitalistinei ortodoksijai laisvoji rinka pati iš savęs nekuria nei labai didelių ,,bumų“, nei – šiems subliūškus – ilgalaikių ekonomikos sąstingių. Abiem atvejais įdėmiai atlikti tyrimai leidžia užčiuopti – dažnai plačiajai visuomenei nematomą – valstybinių valdžios organų ranką.
Klaidingos intervencijos apėmė:
- Protekcionizmo spiralę (30-ieji metai ).
- Bereikalingą FED'o įvykdytą pinigų politikos sugriežtinimą (JAV, 30-ieji metai).
- Realių darbo užmokesčių kilimo spartinimą, ūkio kartelizaciją ir firmų apdėjimo mokesčiais didinimą, o tai stabdė privačias investicijas, pirmiausiai F.D.Roosvelto laikais (30-ieji metai JAV).
- Politikai pajungtą kredito paskirstymą, kuris dažniausiai atitekdavo didelėms, mažo produktyvumo firmoms, siekiant palaikyti jų egzistavimą, tuo pačiu pakenkiant likusiam kur kas produktyvesniam privačiam sektoriui (Meksika, 30-ais metais, Japonija nuo persilaužimo 1980/1990 metais).
- Didelį valstybinės skolos kyšulį arba, kitaip tariant, finansinės krizės ir pernelyg ekspansyvios antikrizinės fiskalinės politikos rezultatą (Jungtinės Valstijos artimiausiais metais?).
2008-2009 metų krizė, panašiai kaip ir ankstesnės, jokiu būdu nenuginčijo – intelektine prasme – jokių svarbesnių empirinių teiginių, liečiančių šalies ekonomikos kilimą lemiančius veiksnius. Ši krizė būtų galėjusi pristabdyti ekonomikos kilimą per politinius mechanizmus, jeigu krizės priežasčių ir iš jos sekančių išvadų klaidingos interpretacijos būtų įsikerojusios sprendimus priimančiuose sluoksniuose ir/arba atitinkamai didesnėje viešosios nuomonės dalyje. Todėl yra taip svarbu viešai stoti prieš klaidinančias ar paviršutiniškas krizių kapitalizme interpretacijas.
Teiginiams, apie kuriuos buvo kalbama, priklauso:
1. Privatinė nuosavybė, kuri yra atskirta nuo politikos, yra neginčijamai geresnė ekonomikos kilimui negu valstybinė ir politiškai privatinė nuosavybė. Tai taip pat šimtu procentų liečia ir bankus. Krizė čia neįnešė nieko naujo. Priešingai, ji patvirtino grėsmes, apie kurias buvo signalizuojama anksčiau (žr. Pasaulio banką) ir kurios susijusios su formalia ar neformalia politikos įtaka bankams. Tad patikimas bankų ,,stress testing“ turi apimti grėsmes, susijusias su jų polinkiu į naudingus politinius ryšius, o tuo pačiu susijusias su tiesiogine ar netiesiogine valstybine nuosavybe.
2. Valstybinės ar politiškai privatinės nuosavybės dominavimas pasmerkia – ilgesnėje perspektyvoje – šalį stagnacijai ir gilaus nuosmukio rizikai. Tad kaip ir anksčiau labai svarbią reikšmę ekonomikos kilimui turi nuosavybės skirstymas į valstybinę (arba kaip nors kitaip pajungtą politikai) ir privatinę politikai nepajungtą nuosavybę, o ne į šalies – užsienio. Nėra empirinių argumentų (jei nekreipsime dėmesio į prielaidas ir spekuliacijas), kad 2008-2009 metų krizė ką nors čia pakeitė.
3. Konkurencija rinkoje yra nepakeičiamas ūkio novatoriškumo ir efektyvumo mechanizmas, o per tai – ir jo vystymosi mechanizmas. Be tokios konkurencijos privatinė nuosavybė neatskleidžia viso savo efektyvumo.
4. Laisvos (nuo per didelio reguliavimo), todėl elastingos rinkos, visų pirma darbo rinka, yra dvejopai svarbios: jos suteikia galimybę greičiau pertvarkyti ūkį, pereinant prie naujų sričių, arba, kitaip sakant, tarnauja efektyvumui ir susilpnina recesinius išorinių ar vidinių sukrėtimų padarinius.
5. Didelės biudžetinės išlaidos – to rezultatas – mokesčiai (lyginant su BVP per capita) yra sistemingas ekonomikos kilimo stabdys. Dabar jau turtingų Vakarų šalių fiskalinė socialinė našta buvo gerokai mažesnė, kai jos žengė į pasiturimą gyvenimą, negu šiandieninės Lenkijos.
Visų man žinomų ekonomikos tigrų (Pietų Korėjos, Taivano, Malaizijos, Čilės, Airijos 1990-2007 metais) fiskalizmas be išimties buvo mažesnis negu Lenkijoje ir/arba fiskalinės socialinės naštos akivaizdžiai mažėjo.
6. Stipriai apribota valstybinė valdžia yra reikalinga, kad galėtų gyvuoti ekonominė laisvė, konkurencija rinkoje ir būtų ekonomikos kilimas, o taip pat kad būtų sumažinta krizių ir ūkio nuosmukių rizika. Valstybė, apribota intervencijos masto požiūriu, tarnauja ekonominiam vystymuisi. Jos indėlis yra tuo didesnis, kuo ji yra aktyvesnė ir lankstesnė savo veiklos srityje: visų pirma, rengiant gerus teisinius aktus (kad tik ne per daug) ir juos įgyvendinant. Šia prasme apribotos valstybės pavaizdavimas kaip naktinio sargo yra dar viena antikapitalistinė karikatūra.
Pranešimas skaitytas „PKN Orlen“ konferencijoje
Leszekas BALCEROWICZIUS
