Didžiulė politinė ūkinė valdžia dažnai veda prie veiksmų, kurie sukelia gilų ūkio nuosmukį.
Terminas „ekonominė krizė“ paprastai siejamas su rinka ir kapitalizmu. Tuo tarpu didžiausios krizės ir ūkio nuosmukiai stebimi sistemose, kur politinė valdžia yra neribota arba mažai ribota ir, dėl to privatus ir legalus sektorius, laisvoji rinka yra visiškai ar didžia dalimi išstumti.
Kraštutinis tokios sistemos atvejis yra socializmas. Politinė valdžia čia neturi jokių institucinių apribojimų, nėra valdžios atribojimo, ir dar, per valstybinės nuosavybės monopolį susilieja su ūkine valdžia. Kada tokia didžiulė politinė valdžia „pakliūdavo“ į nusikalstamų ar lengvabūdiškų ir nekompetentingų asmenų rankas, būdavo priimami sprendimai, kurie vesdavo į gilius ir žmonėms skausmingus ūkių nuosmukius. Pačiais kraštutiniais atvejais jie turėjo humanitarinių ūkinių katastrofų pobūdį (pvz., stalininė žemės ūkio kolektyvizacija Sovietų Sąjungoje 1930 metais, Didysis šuolis ir kultūrinė revoliucija maoistinėje Kinijoje, Raudonųjų kchmerų nusikaltimai Kambodžoje).
Ne tokiais kraštutiniais, tačiau ūkiui irgi skaudžiai atsiliepusiais atvejais tai buvo ,,politinis ūkinis avantiūrizmas“, pvz., kukurūzų auginimo skubinimas Sovietų Sąjungoje Chruščiovo laikais, cukranendrių – Kuboje, valdant Fideliui Castro, Lenkijos įstūmimas į užsienio skolos spąstus Giereko laikais ar Rumunijos – valdant Ceaucescu.
Daugelio šalių sistemos yra kvazisocialistinės (didžiulis valstybinis sektorius, mažas privatus sektorius). Joms priklauso Iranas ir kitos naftos valstybės, ne taip seniai – daugelis Lotynų Amerikos šalių, šia kryptimi juda taip pat Chavezo valdoma Venesuela. Didžiulė politinė ūkinė valdžia tose sistemose taip pat dažnai veda prie ekonominės politikos, kuri sukelia gilų ūkio nuosmukį.
Kai kurių kapitalistinėmis laikomų šalių sistemos apibūdinamas kaip bičiuliškas. Ten nusveria privatus sektorius, susidedantis iš privilegijuotosios mažumos ir – dėl to – diskriminuojamos daugumos (pvz., Indonezija, valdant Suharto). Ta pirmoji - per šeimyninius ir kitokius ryšius – yra susieta su valdžioje esančiais politikais ir todėl naudojasi geresne valstybine teisine apsauga, koncesija ir pan. Pats tokių ryšių egzistavimas nulemia, kad privilegijuota mažuma naudojasi palankiu finansavimu per finansų rinkas.
Šie ryšiai pasitarnauja tam, kad galutinis kreditų garantas būtų valstybė (mažesnė premija už riziką). Rezultate prieinama iki besaikio privačių asmenų įsiskolinimo ir iki krizės. Šitas mechanizmas veikė taip pat ir politikai pajungtų, nors formaliai privačių finansų institutų atveju: „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ Jungtinėse Valstijose, jis gali veikti taip pat ir valstybinių bendrovių atveju.
Per stipri valdžia kenkia ekonomikai
Visose aukščiau minėtose sistemose – nors ir su nevienoda jėga – didžiulė, neribota arba mažai ribota politinė valdžia ne tik kelia didelių ūkio nuosmukių riziką, bet ir, greta to, išstumia arba susilpnina esmines sistemingo vystymosi jėgas, visų pirma, konkurenciją rinkoje ir, galų gale, svarbiausią jėgą – ūkio novatoriškumą.
Ir vakarietiško pavyzdžio kapitalizme (kuriam atstovauja OECD šalys) rimtų krizių ir ekonominio nusmukimo nesukelia laisvoji rinka, bet tam pasitarnauja politinės priežastys. Čia turiu galvoje dvi kategorijas: fiskalines krizes ir krizes socializmo anklavuose.
Fiskalines krizes paprastai sukelia ilgalaikė biudžetinių išlaidų, dažniausiai skirtų socialinėms reikmėms, ekspansija, dėl ko išauga valstybinė skola, kuri – neretai visai nelauktai – peržengia garantuoto saugumo ribas. Vengrija ir Graikija yra tokių valstybių pavyzdžiai. Spartus valstybinės skolos didėjimas yra taip pat finansinės krizės bei antikrizinės politikos, nukreiptos į recesijos švelninimą (pastaruoju metu ypač JAV), šalutinė pasekmė.
Santykio „biudžetinės išlaidos/BVP“ didėjimas ne tik gresia fiskaline krize. Greta to – ypač tada, kada didėja išlaidos socialinėms reikmėms – veikia sistemingas vystymosi stabdys. Tokios išlaidos dažnai apriboja darbo pasiūlą ir (kartu su biudžeto deficitu) šalies sankaupų mastą, kas savo ruožtu sumažina investicijas ir iššaukia užsienio kapitalo paklausą. Pastarasis, juo labiau, jei jis turi kreditų pavidalą ir atkeliauja santykinai didelėmis dozėmis, būna papildomas ekonominio nestabilumo šaltinis (įplaukos/išlaidos).
Be to, didelės ir augančios biudžetinės išlaidos atitinkamai reikalauja didelių mokesčių, kas skirtinga jėga, priklausoma nuo mokesčio rūšies, stabdo ekonomikos kilimą. Sistemingas ekonomikos kilimo stabdymas, užkraunant didelę išlaidų, valstybinės skolos ir mokesčių naštą, yra silpnai matomas Lenkijoje (nepaisant to, kad šia tema yra geros ekonominės literatūros). O tuo tarpu panašu, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mūsų ekonomika negali būti ekonominiu tigru.
Krizės socializmo anklavuose kyla tose ūkio dalyse, kurios yra formaliai (valstybinė nuosavybė) ar neformaliai susijusios su politine valdžia. Paskutiniai pavyzdžiai iš ilgo sąrašo yra: Vokietijos regioniniai bankai (Landesbanken), pagal nuosavybės struktūrą panašūs į cajas Ispanijoje (regioniniai valdžios organai – dominuojantis savininkas), „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“. Aišku, kiekvienas mato, kad ir privatūs bankai kartais patenka į krizę. Tačiau ne kiekvienas pastebi svarbiausią faktą – politikai pajungtiems bankams taip nutinka aiškiai dažniau (žr. Pasaulio banko darbus). Be to, prie finansinių krizių, kurios paliečia privačius bankus (didžiojoje daugumoje OECD šalių nėra valstybinių bankų), pamato galima atrasti valstybinės valdžios organų klaidingo intervencijos pėdsakus.
Krizės socializmo anklavuose dažnai nurašomos – įprastinėje opinijoje – į kapitalizmo sąskaitą, kai tuo tarpu, panašiai kaip ir anksčiau minėtuose pavyzdžiuose, turi šaltinius valstybinių valdžios organų, vaidinančių paskutiniojo tam tikrų firmų tvarkytojo ir arba globėjo vaidmenį, veiksmuose (ir atsisakymuose juos atlikti).
Pranešimas skaitytas „PKN Orlen“ konferencijoje
