Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Jus bled pinigus skirkite gynybai priešas jau už vartų o ne stadioną statykite
...svarbiausia - žalią įjungė EK...raudoną įjungsime patys, kai nieko nebeliks...
kad tik vėl nepraloštu.
Tai mes vaikystėje valandų valandas lygindavome šiurkščius sovietinius uniforminius drabužius ir raudonus kaklaraiščius, o šiandien taip pat švelniai rūpinamės zomšiniais batais.
Mums niekada nesuprasti, kaip gatvėje gali būti nuobodu, nes kiekvienas iš mūsų tuoj pat prisimins šimtus žaidimų „be nieko“, dešimtis žaidimų su kamuoliu, kokius septynis užsiėmimus su paprasta lazda ir konservų dėžute – jau nekalbant apie kreideles ir kitus „turtus“.
Tai mes kalbame citatomis iš knygų, filmukų ir kino, o giliai širdyje su užuojauta žiūrime į tuos, kurie klausia: „Iš kur čia?“
Mums buvo skirta visa vaikų kino studijų industrija, o geriausi aktoriai lenktyniavo, kuris gražiau dainuos, šoks ir vaidins mūsų mėgstamus herojus – kad tik mes užaugtume normaliais žmonėmis!
Mes dar mokame draugauti ir neatleidžiame išdavystės.
Mes dar prisimename, kad mylėti žmogų – toli gražu nereiškia „miegoti“ su juo.
Mes pergyvenome valstybės žlugimą, devyniasdešimtuosius, keletą pasaulinių krizių ir net kelis karus.
Galiausiai supratome, kad mūsų tėvai darė viską, ką galėjo. Net jei, atrodė, nieko ir nedarė.
Mes jau tvirtai žinome, kad „kieta“ – tai ne klubai kiekvieną savaitgalį, ne laipsniai stiklinėje, o sveikas veido atspalvis, gilus miegas ir brangūs žmonės šalia.
Mes ranka braižėme „paraštes“ sąsiuviniuose, mušėmės tik „iki pirmo kraujo“ ir jau ne vieną palaidojome.
Mes – kiečiausia ir, neįsižeidžiant kitoms, pažangiausia karta. Mums pasisekė gimti dar tada, kai vaikams nebuvo atimta laisvė ir teisė rinktis.
Mes pripratę nieko neklausyti, iš nieko nesitikėti ir iš nieko nieko nelaukti.
Mes, šeštojo–aštuntojo dešimtmečių vaikai, viską pripratę daryti patys – nes niekas geriau už mus to nepadarys...
Viktorija Z.
Mums niekada nesuprasti, kaip gatvėje gali būti nuobodu, nes kiekvienas iš mūsų tuoj pat prisimins šimtus žaidimų „be nieko“, dešimtis žaidimų su kamuoliu, kokius septynis užsiėmimus su paprasta lazda ir konservų dėžute – jau nekalbant apie kreideles ir kitus „turtus“.
Tai mes kalbame citatomis iš knygų, filmukų ir kino, o giliai širdyje su užuojauta žiūrime į tuos, kurie klausia: „Iš kur čia?“
Mums buvo skirta visa vaikų kino studijų industrija, o geriausi aktoriai lenktyniavo, kuris gražiau dainuos, šoks ir vaidins mūsų mėgstamus herojus – kad tik mes užaugtume normaliais žmonėmis!
Mes dar mokame draugauti ir neatleidžiame išdavystės.
Mes dar prisimename, kad mylėti žmogų – toli gražu nereiškia „miegoti“ su juo.
Mes pergyvenome valstybės žlugimą, devyniasdešimtuosius, keletą pasaulinių krizių ir net kelis karus.
Galiausiai supratome, kad mūsų tėvai darė viską, ką galėjo. Net jei, atrodė, nieko ir nedarė.
Mes jau tvirtai žinome, kad „kieta“ – tai ne klubai kiekvieną savaitgalį, ne laipsniai stiklinėje, o sveikas veido atspalvis, gilus miegas ir brangūs žmonės šalia.
Mes ranka braižėme „paraštes“ sąsiuviniuose, mušėmės tik „iki pirmo kraujo“ ir jau ne vieną palaidojome.
Mes – kiečiausia ir, neįsižeidžiant kitoms, pažangiausia karta. Mums pasisekė gimti dar tada, kai vaikams nebuvo atimta laisvė ir teisė rinktis.
Mes pripratę nieko neklausyti, iš nieko nesitikėti ir iš nieko nieko nelaukti.
Mes, šeštojo–aštuntojo dešimtmečių vaikai, viską pripratę daryti patys – nes niekas geriau už mus to nepadarys...
Viktorija Z.
REIŠKIA, tvartas vėl vogs...-- ir kada juos galų gale susodins? Pastebėkitę,- tvarto vagys pakliūna, ar atsiranda Temidės akiratyje, tik tada kai to imasi ES Prokurorai ir teismai...
Na, dabar prasidės pinigų švaistymas ir plovimas.
@Algis
@Algis
Tvartas ir jo debiliai tai vadina, -"proveržių', ...- į ES dugną.
Europos Komisija uždegė žalią šviesą Nacionalinio stadiono Vilniuje projektui