Europos Komisijos (EK) prezidentas Jose Manuelis Barroso pareiškė: „Taupymo priemonės – savaime suprantamos, tačiau jų taikymas pasiekė maksimalią ribą ir trumpuoju laikotarpiu derėtų sutelkti dėmesį į ekonomikos augimą.“ Netrukus Eurostatas paskelbė euro zonos skolų rodiklius – nepaisant griežto taupymo, per 2012 metus bendra 17 narių skola išaugo nuo 8,2 iki 8,6 trln. eurų.
EK vadovas prakalbo apie atlaidesnį požiūrį į kai kurių narių fiskalinės konsolidacijos tikslus. Ispanijos ir Graikijos biudžeto deficitas tebesiekia dviženklius skaičius, o gegužės pabaigoje EK nagrinės Prancūzijos ir Ispanijos prašymą suteikti papildomus metus karpyti išlaidoms. Nuolaidų reikalauja ir Graikija bei Portugalija.
J. M. Barroso pareiškimas sukėlė aršią reakciją, pradėta kalbėti apie rimtą Europos Sąjungos ekonomikos politikos posūkį, rašo „Der Spiegel“. Netruko sureaguoti pagrindinė griežto taupymo šalininkė – Vokietija, kurios užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle pareiškė, esą ekonomikos augimas negali būti nupirktas už naujas skolas. EK atstovai suskubo apkaltinti žiniasklaidą, klaidingai interpretavusią J. M. Barroso žodžius. Oficiali Europos pozicija išlieka dviprasmiška, Briuselis teigia ketinantis vienu metu tęsti taupymą ir daugiau dėmesio skirti augimą skatinančioms priemonėms.
„The Wall Street Journal“ atkreipia dėmesį į atgijusias ekonomistų diskusijas dėl priežastinio ryšio tarp valstybės skolos ir ekonomikos augimo. Taupymo šalininkai priešininkų argumentus sutrypdavo pasitelkę Reinharto ir Rogoffo tyrimo išvadą. 2010 metais ekonomistai, įvertinę poros šimtmečių duomenis, įrodė, kad valstybės skolai perkopus 90 proc. BVP ribą šalies ūkis dažnai nustoja augti. Skaičius 90 tapo eurobiurokratų bei JAV respublikonų skydu ir kalaviju.
Naujausias Masačusetso universiteto mokslininkų Thomo Herndono, Michaelio Asho ir Roberto Pollino tyrimas atskleidė 90 proc. taisyklės spragas. Viešumon iškilus ankstesnių skaičiavimų klaidoms tapo aišku, kad valstybės skolai viršijus 90 proc. BVP ribą istoriškai ekonominis augimas vidutiniškai siekdavo 2,2 proc., o ne –0,1, kaip buvo manyta anksčiau.
Deja, šie tyrimai neatsako į pagrindinį klausimą: valstybės skola yra lėto ekonomikos augimo priežastis ar pasekmė? „The Financial Times“ apžvalgininkas Martinas Wolfas siūlo prisiminti Japoniją. Anot jo, šią valstybę skola prislėgė dėl vangaus ekonomikos augimo, o ne atvirkščiai. Panašiai ir Jungtinės Karalystės skolos lygis iki krizės buvo kone žemiausias per pastaruosius 300 metų, tačiau išsipūtė sulėtėjus ūkio augimui.
Valstybės skolos ir ekonomikos klestėjimo ryšys tebėra kontroversiškų diskusijų objektas, o nevienareikšmės mokslininkų išvados suteikia peno jautrių klausimų politizavimui. Viena aišku, prieš metus J. M. Barroso nebūtų išdrįsęs abejoti Berlyno planais.
