Sunkmetis parodė, kad valdžia nepasiruošusi taupyti. Iki šiol išmokusi tik didinti išlaidas, gausinti išmokas, valdžia dabar susiduria su niekada nespręstu uždaviniu - susimažinti. Raginimai, kad viešieji finansai turi būti subalansuoti, ir ne tik popieriuje, bet iš tikrųjų, daug metų likdavo neišgirsti.
Augimo metu karpyti nesiruošta
Dabar kaip niekada akivaizdu, kiek lengviau būtų valdžiai sumažinti išlaidas, jei gelbėjimosi įgūdžius ji būtų pradėjusi formuoti ne tada, kai jau skęsta, o tada, kai dar tvirtai laikėsi ant vandens.
Realaus biudžeto deficito buvo siūloma pasiekti tvirtinant sąlyginį biudžetą - nustatant, kaip mažinamos išlaidos, kokie karpymo prioritetai, kokių turi būti imamasi veiksmų ir procedūrų, jei biudžetas nebūtų surenkamas. Augimo metu tokių karpymo priemonių, matyt, nebūtų prireikę, bet joms būtų pasiruošta. Bet pasiruošta nebuvo, tad šiuo metu viskas vyksta ekspromtu.
Valdžios monopolis - vogti
Ekspromtas kartais pavyksta, deja, sėkmės mums duota nedaug.
Pirmiausia valdžia visais būdais stengiasi išvengti karpymų. Prasidėjo tai nuo mokesčių reformos pernai gruodį ir tęsiasi valdžiai kaišiojant letenas į svetimas kišenes - į privačias žmonių pensijų sąskaitas.
Valdžia turi monopolį - vogti, o savo vagystes pateisinti neva kilniais tikslais.
Antrasis valdžios gudravimas yra neva taupyti, kilnojant pinigus iš vienos kišenės į kitą. Taip buvo sumažinta akcizų dalis, kuri tenka keliams finansuoti, - didesnė lėšų dalis tiesiog skirta "bendram katilui".
Naujuoju karpymu daromas dar vienas triukas - investicijoms numatytos lėšos paskiriamos bendroms biudžeto reikmėms.
Investicijų į kelius finansavimas sumažėjo ir yra dar mažinamas, bet bendrų - pravalgymo - išlaidų finansavimas didėja būtent tokio pat dydžio suma. Kiek dėl tokio kilnojimo sutaupyta - nežinia, bet perdalijimas įvyko.
Trečias ekspromtinio karpymo ypatumas - kirpti sumas, bet nekeisti išlaidavimo principo. Toks karpymas veikia trumpuoju laikotarpiu, tačiau ilguoju laikotarpiu tai yra tik išlaidų nukėlimas ateities biudžetams.
Sveikatos sistemos sabotažas
Labai daug neprincipinio taupymo yra sveikatos sistemoje. Du pavyzdžiai iš pagrindines lėšas "suvalgančių" sveikatos priežiūros sričių. Pirmas pavyzdys yra sveikatos priežiūros paslaugos.
Kaip žinome, kuo ilgiau žmogus guli ligoninėje, tuo tai brangiau kainuoja. Medicina pažengusi tiek, kad kai kurias operacijas jau galima daryti dienos stacionaruose. Čia neprirašysi brangių lovadienių.
Taupanti valdžia privalo netaikyti jokių kvotų šioms dienos chirurgijos paslaugoms. Nes pacientas, kuris taps "virškvotinis" dienos chirurgijos centre, bus gydomas stacionare - ir gydysis kelias dienas. Pacientas nenukentėtų, taupytų paslaugos teikėjas.
Sveikatos sistemos vadai ignoruoja tokį principinį taupymą, dar daugiau - sabotuoja jį, taiko kvotas, nors pernai jų nebuvo.
Neoficialios priemokos gydytojams legalizavimo klausimas taip pat nutildytas, o ši, tegu ir simbolinė, siekianti kelis litus priemoka būtų labai veiksminga, mažinanti neefektyvų lėšų naudojimą, optimizuojanti neribotą sveikatos paslaugų paklausą.
Antras pavyzdys - vaistų kompensacijos. Daugiau nei pusė tam skiriamo Sveikatos draudimo fondo lėšų išleidžiama vaistams, kurių kompensuojama kainos dalis siekia 100 procentų. Yra ir kitokios kompensuojamosios dalys - ir 50, ir 80, ir 90 procentų. Kaip koks vaistas išsikovoja šimtaprocentinę kompensaciją - vieša paslaptis, tai vadinamasis vulgarusis būdas.
Karpant kompensuojamiesiems vaistams skiriamą biudžetą, bet paliekant tokią pačią kompensacijų tvarką, kaupsis skolos, o ne bus sutaupyta.
Sveikatos sistemos vadai turėtų imtis principinio taupymo - kompensavimo dalį stumtelėti žemyn, mažinti žirkles tarp didžiausios ir mažiausios kompensuojamos dalies. Vaistų vartotojai taptų pagrindiniu taupymo varikliu, rinkdamiesi mažesnę priemoką.
Už dalį vaistų vartotojams net nebūtų priemokos, nes gamintojams leidžiama kompensuoti vartotojų dalį, jie šia teise dažnai naudojasi. Ir efektas būtų reikšmingas, ir sprendimas teisingas. Bet jo nėra.
Paklodės tampymas
Ekspromtu karpomos ir investicijoms į kelius skirtos lėšos. Egzistuoja investicijų planavimo prioritetai, tačiau jie tokie formalūs, kad pritaikyti atvirkštine tvarka - karpymui - netinka.
Pačios investicijos nėra a priori sugraduotos pagal svarbą, pagal naudą gyventojams. Karpymas tampa eiliniu paklodės patampymu tarp lėšų gavėjų. Ieškant reikšmingų sumų, kerpama ne ten, kur labiausiai verta, o ten, kur bendrai skiriama daugiausia, pavyzdžiui, keliams.
Pašalinis (kad ir Seimo narys) iš pateiktos finansavimo karpymo medžiagos sunkiai gali suvokti, ar reikia pjauti vieno kelio ruožo finansavimą, ar kito, kiek jų pjauti ir ar iš viso pjauti.
Nes klausimas neparuoštas - investicijų karpymas yra didysis ekspromtas.
Svarbiausia, kad nukerpant investicijas lėšos paskiriamos bendroms biudžeto reikmėms, t. y. ne taupyti, o pravalgyti!
Karpyti išlaidas yra gyvybiškai būtina, tačiau su biudžeto pasiūlymu ateinanti valdžia vengia kokybiškai naujų, ilgalaikių sprendimų, o apsiriboja "ad hoc", nesisteminiais karpymais, kurie visus kiršina ir nėra pakankami.
Rūta Vainienė