„Glimstedt“ advokatas, darbo teisės ekspertas Artūras Tukleris aiškino, kad nekonkuravimo susitarimo esmė yra darbuotojo teisės pasirinkti darbą, veiklą ir verslą ribojimas.
„Susitarimas dėl nekonkuravimo yra papildoma darbo sutarties sąlyga, kuri gali būti nustatyta tiek pačioje darbo sutartyje, tiek atskiru šalių sudarytu susitarimu.
Šiuo susitarimu šalys gali sulygti, kad darbuotojas tam tikrą susitarime apibrėžtą laikotarpį nevykdys tam tikros susitarime apibrėžtos veiklos pagal darbo sutartį ir nevykdys su jo darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės ar gamybinės veiklos, jeigu tokia veikla konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla“, – komentavo darbo teisės ekspertas.
Anot jo, darbuotojas susitarimu dėl nekonkuravimo gali įsipareigoti ne tik neįsidarbinti pagal darbo sutartį pas konkurentą, tačiau ir įsipareigoti neteikti konkuruojančių su darbdaviu paslaugų pagal civilinius sandorius darbdavio klientams, nevilioti darbdavio klientų, nesteigti su darbdaviu konkuruojančių verslų, neteikti darbdavio konkurentams paslaugų ir pan.
„Įstatymas gan lanksčiai leidžia apibrėžti, kokia konkrečiai veikla yra draudžiama darbuotojui. Kokie konkretūs nekonkuravimo įsipareigojimai, kokia draudžiama užsiimti darbo ar profesinė veikla darbuotojui nustatoma – privalo būti aptarta susitarime dėl nekonkuravimo“, – sakė A. Tukleris.
Pasak jo, susitarimas dėl nekonkuravimo galimas ne su bet kokiais darbuotojais, bet tik su turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
„Tad nekonkuravimo susitarimas galimas ne visais atvejais, bet tik tais, kai darbuotojas tenkina minėtus kriterijus. Todėl nekonkuravimo susitarimais piktnaudžiauti nereikėtų.
Siekiant apsaugoti konfidencialią informaciją – iš esmės su bet kokiais darbuotojais, sužinančiais tam tikros specifinės informacijos (pvz., komercinę paslaptį), bet neturinčiais specialių žinių ar gebėjimų, galimas susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos sudarymas“, – komentavo advokatas.
Nekonkuravimo susitarimo reikalavimai
Anot A. Tuklerio, susitarime dėl nekonkuravimo visais atvejais privalo būti sulygtos kelios nuostatos:
- Draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla. Darbo sutarties šalys, atsižvelgdamos į įvairius reikšmingus aspektus, turi teisę pačios susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo bei į jį įtraukti tuos elementus, kurie jiems atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje. Tačiau šalys neturėtų susitarti dėl tokios veiklos, kuri iš esmės nebūtų konkuruojanti su darbdaviu.
- Nekonkuravimo teritorija. Draudimas konkuruoti galioja toje teritorijoje, kuri bus apibrėžta susitarime. Tačiau nekonkuravimo teritorija neturėtų būti nepagrįstai išplėsta, pvz., įtraukiant tas teritorijas, kuriose darbdavys nevykdo veiklos.
- Nekonkuravimo laikotarpis. Susitarimas dėl nekonkuravimo gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiui, po darbo sutarties pasibaigimo arba tiek darbo santykių laikotarpiui, tiek jiems pasibaigus. Nekonkuravimo susitarimas po darbo santykių pabaigos gali galioti ne ilgiau kaip 2 metus.
- Nekonkuravimo kompensacija ir jos dydis. Susitarime dėl nekonkuravimo privalo būti sulygta dėl kompensacijos už nekonkuravimą, jos dydžio bei mokėjimo tvarkos.
Taip pat darbo teisės ekspertas rekomenduoja aptarti ir nuostatas dėl susitarimo nutraukimo tvarkos bei sąlygų, netesybų ir kt.
„Darbuotojui pažeidus nekonkuravimo susitarimą, jis privalėtų visam sulygtam nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią veiklą. Taip pat darbuotojas privalėtų grąžinti visą iš darbdavio gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui visą padarytą žalą“, – vardijo A. Tukleris.
Kompensacijos dydis
„Cobalt“ vadovaujanti teisininkė, darbo teisės praktikos grupės vadovė Jovita Valatkaitė pastebėjo, kad jeigu darbdavys nenori, kad darbuotojas dirbtų konkurentų įmonėse, turi sudaryti nekonkuravimo susitarimą, o pagal jį turi būti mokama kasmėnesinė kompensacija.
„Kompensacija negali būti mažesnė nei 40 proc. darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Atkreiptinas dėmesys, kad galima riboti darbą ne visose įmonėse, o tik konkurentų įmonėse“, – sakė teisininkė.
Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas uždirba 1 tūkst. eurų, jo mėnesio kompensacija mažiausiai gali siekti 400 eurų.
Tačiau pasak J. Valatkaitės, jeigu esant nekonkuravimo susitarimui, darbuotojas jam nusižengia, jis privalo grąžinti kompensaciją ir jam gali būti taikoma bauda, kurios dydis lygus trijų mėnesių kompensacijai.
„Taip pat darbdavys gali reikalauti atlyginti kitus nuostolius, kurie kilo dėl pažeidimo, tačiau privalo įrodyti šių nuostolių dydį ir kad nuostoliai susiję būtent su padarytų pažeidimu“, – atkreipė dėmesį teisininkė.
