Socialiniame tinkle kilo diskusija apie darbą keliais etatais.
Vilnietis Tomas klausė, kiek daugiausiai galima dirbti ir kiek teks mokėti mokesčių.
„Šiuo metu dirbu 1,5 etato. Tačiau noriu įsidarbinti, dar viename darbe 0,5 ar 0,25 etato. Ar tai leidžiama?
Noriu kuo greičiau sukaupti pradinį įnašą būstui. O kai Vilniuje tokios kainos, tik ir belieka dirbti dieną, ir naktį“, – tikino vyras.
Tačiau komentatoriai patarė verčiau ieškoti darbo su didesniu atlyginimu.
„Žinokite, kad nuvarytus arklius nušauna. Gal geriau sumažinti poreikius, o ne plėšytis tarp kelių darbų“, – rašė moteris.
Kita komentatorė patarė vykti padirbėti į užsienį.
„Ten algos didesnės, galbūt dirbsite daugiau, tačiau tikrai nereikės dirbti visą parą. Nes neįsivaizduoju, kaip įmanoma dirbti dviem etatais. Išeina, kad jau beveik visą parą turėsite dirbti“, – rašė moteris.
Kitas komentatorius patarė vakarais verčiau mokytis, kelti kvalifikaciją.
„Tuomet galėsite paprašyti darbdavio ir didesnio atlyginimo“, – rašė vyras.
Žmonės dirba per daug?
Lietuvos profesinių sąjungų pirmininkė Inga Ruginienė tikino, kad darbuotojų atlyginimas turėtų būti toks, kad jiems nereikėtų ieškoti papildomo uždarbio.
„Nemažai darbuotojų net savo atostogas išnaudoja kitam darbui, kad galėtų užsidirbti papildomai. Lietuvos darbdavių tikslas turėtų būti mokėti tokius atlyginimus, kad žmonėms nereikėtų ieškoti papildomo darbo.
Juk ne veltui yra nustatytos darbo ir poilsio normos, žmogus negali dirbti 24 valandas per parą. Jis turi skirti savo laiką ne tik darbui, bet ir poilsiui, savo pomėgiams, šeimai“, – vardijo darbuotojų atstovė.
I. Ruginienė pastebėjo, kad darbo ir šeimos santykių derinimas yra ypatingai svarbus.
„Tai atsiliepia gyventojų emocinei, psichinei sveikatai. Darbuotojas dirbdamas antrą ar trečia darbą aukoja savo sveikatą, emocinę būklę, nes atsiranda tam tikri nesusipratimai ir ginčai šeimoje. Žmogus nebeturi laiko savo šeimos nariams“, – komentavo darbuotojų atstovė.
Pasak jos, po 20 metų toks darbuotojas bus praradęs sveikatą ir emociškai palūžęs.
„O juk dirbti dar reikės iki pensijos. Todėl būtina ilsėtis ir tausoti savo sveikatą. Derėdamiesi dėl atlyginimų kėlimo, visada tai akcentuojame. Žmogus turi uždirbti pakankamai, turėdamas vieną darbą“, – tikino I. Ruginienė.
Mokesčiai priklauso nuo uždirbamų pajamų
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė sakė, kad mokesčių prasme su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos (darbo pajamos) apmokestinamos taikant vieną 20 proc. arba du – 20 ir 32 proc. – pajamų mokesčio tarifus.
Jie taikomi ir priklauso nuo žmogaus gautų pajamų sumos, o ne jo dirbamų etatų skaičiaus.
„20 proc. pajamų mokesčio tarifas taikomas metinei darbo pajamų daliai, kuri neviršija 60 vidutinių šalies darbo užmokesčių (VDU) dydžio sumos – 114 162 eurų.
Mokestį kas kartą išskaičiuoja ir deklaruoja darbo užmokestį darbuotojui išmokėjęs darbdavys, pvz. kiekvieną mėnesį. Jei dirbama keliose darbovietėse, tai kiekvienas darbdavys tai daro atskirai“, – komentavo VMI atstovė.
Anot jos, pasibaigus metams, vertinamos visos gyventojo gautos su darbo santykiais susijusios pajamos, pvz. iš kelių darboviečių, ir jei jos viršija 60 VDU (114 162 eurų), viršijanti pajamų dalis apmokestinama taikant 32 proc. tarifą.
„Nuo šių pajamų progresinį 32 proc. gyventojų pajamų mokestį (GPM) perskaičiuoti ir sumokėti turi pats gyventojas iki gegužės 1 d. pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją“, – komentavo R. Virvilienė.
Ji pateikė pavyzdį.
„Pavyzdžiui, žmogus dirba darbovietėse A ir B. Kas mėnesį išmokėdamas atlyginimą A ir B darbdaviai išskaičiuoja 20 proc. GPM. Pasibaigus metams iš viso gyventojas gavo 70 tūkst. eurų pajamų iš darbovietės A ir 50 tūkst. eurų iš darbovietės B.
Kadangi bendra pajamų suma neatskaičius mokesčių viršija 114 162 eurų, nuo viršijančios dalies – 5 838 eurų ((70 000 + 50 000) - 114 162), gyventojui savarankiškai reikės deklaruoti pajamas ir sumokėti GPM, apskaičiuotą pritaikius 32 proc. mokesčio tarifą“, – aiškino R. Virvilienė.
Dar, anot jos, nuo gyventojo gautų pajamų yra skaičiuojamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos (PSD), valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSD) bei socialinio draudimo įmokos.
Ne visos pajamos apmokestinamos
Pasak R. Virvilienės, neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) – tai ta darbo užmokesčio dalis, kuri nėra apmokestinama GPM.
„NPD priklauso nuo gyventojo uždirbamų pajamų, paprastai kalbant – kuo daugiau uždirba gyventojas, tuo mažesnis NPD jam yra taikomas, ir atvirkščiai – kuo mažiau uždirba gyventojas, tuo didesnis NPD jam taikomas.
Mėnesio NPD yra taikomas tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms (darbo užmokesčiui, priedams, premijoms, ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ir ilgalaikio darbo išmokoms). Mėnesio NPD dydis priklauso nuo tokių pajamų sumos“, – komentavo VMI atstovė.
Ji pažymėjo, kad NPD gali būti taikomas tik vienoje darbovietėje.
„Jeigu gyventojas tuo pačiu metu gauna darbo užmokestį iš daugiau nei vieno darbdavio, jis pateikia prašymą taikyti NPD (ar NPD dalį) tik vienoje pasirinktoje darbovietėje, o kitoje įmonėje jo gaunamas visas darbo užmokestis apmokestinamas pajamų mokesčiu, netaikant NPD.
Metams pasibaigus, įvertinamos gyventojo metinės pajamos ir nuo jų apskaičiuojamas metinis NPD“, – skaičiavo R. Virvilienė.
Anot jos, jei gautos visos metinės pajamos (abiejų darbdavių išmokėta darbo užmokesčio suma, priedai, premijos, individualios veiklos ar turto pardavimo pajamos, dividendai ir kt. apmokestinamosios pajamos) viršija gyventojui taikytiną metinį NPD arba metinis NPD visai nepriklauso, gyventojas privalo perskaičiuoti NPD, deklaruoti metines pajamas ir sumokėti GPM.
„Kitaip tariant, prieš teikdamas darbdaviui prašymą taikyti NPD, darbuotojas turėtų įsivertinti, ar jo gaunamas darbo užmokestis iš abiejų darboviečių neviršys vienoje iš jų taikomo NPD sumos, ar jis neplanuoja gauti papildomų pajamų iš turto pardavimo, premijų ir pan. Jei gyventojas nusprendžia netaikyti mėnesio NPD, nors jam šis priklauso, jis galės NPD susigrąžinti pateikdamas metinę pajamų deklaraciją. O pamiršus – VMI apie tai primins“, – komentavo R. Virvilienė.
Darbo krūvį reguliuoja pats darbuotojas?
Advokatė Evelina Kiznė paaiškino, kad darbuotojo įprastinė darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę.
„Tiesa, darbo teisės normos gali nustatyti sutrumpintą darbo laiko normą tam tikriems darbuotojams, taip pat darbdaviai gali susitarti su darbuotojais dėl ne viso darbo laiko.
Taigi, įprastai darbuotojas pagal darbo sutartį dirba keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent nustatoma arba susitariama dėl mažesnės darbo laiko normos, vadinamojo ne viso etato“, – komentavo advokatė.
Anot jos, per savaitę galima dirbti ir 60 val.
„Neaptariant tam tikrų išimčių, vidutinis darbuotojo darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų, o darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį.
Darbuotojas negali dirbti daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas. Vadinasi, maksimalus darbuotojo laikas per šešias dienas negali viršyti šešiasdešimties darbo valandų“, – komentavo E. Kiznė.
Advokatė pažymėjo, kad Darbo teisė nedraudžia darbuotojui sudaryti daugiau nei vieną darbo sutartį.
„Riboti darbo sutarčių sudarymą gali tik darbuotojo ir darbdavio sudarytas nekonkuravimo susitarimas, pagal kurį darbdavys viso nekonkuravimo laikotarpio metu kiekvieną mėnesį moka darbuotojui ne mažesnę kaip keturiasdešimties procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Toks mokėjimas už nekonkuravimą kompensuoja darbuotojo galimus praradimus dėl aptartų suvaržymų“, – komentavo advokatė.
Anot jos, Darbo teisė taip pat nenumato, kad darbuotojas negali dirbti pas daugiau nei vieną darbdavį viršydamas šešiasdešimties darbo valandų per septynias dienas, tačiau įvairių specialistų nuomone, siekiant darbuotojo saugą ir sveikatą, šių ribojimų reikėtų laikytis.
„Problema ta, kad dažniausiai pareiga rūpintis darbo valandų skaičiumi, tenka darbuotojui, kadangi reikalavimo pranešti apie sudarytą antrą ar trečią darbo sutartį ir įpareigoti darbdavius rūpintis bendru darbuotojo darbo valandų skaičiumi Darbo kodeksas nenumato.
Tiesa, Darbo kodeksas numato, kad darbo santykių šalys turi bendradarbiauti ir kooperuotis tarpusavyje, pranešti viena kitai apie aplinkybes galinčias reikšmingai paveikti sutarties vykdymą, tačiau praktikoje ši norma aiškinama skirtingai ir paprastai darbuotojai pasirenka apie naujus darbo santykius nepranešti, nebent tai padaryti juos įpareigoja darbo sutartis“, – komentavo advokatė E. Kiznė.
