Sunkumų patiriančiai Europos ekonomikai, atrodo, gali būti mestas dar vienas gelbėjimosi ratas. Greta iki šiol taikytų Europos gelbėjimo nuo naujos ekonominės krizės būdų (vis augančio Europos finansinio stabilumo fondo, ES pastangų didinti Sąjungos šalių obligacijų patrauklumą tarptautinėse vertybinių popierių rinkose, naujų investicijų bei rinkų ES gaminamai produkcijai paieška Rusijoje, Kinijoje ir t. t.) ketinama pradėti taikyti ir dar vieną svarbią priemonę. Gruodžio 8–9 dienomis Briuselyje vykusiame ES vadovų susitikime nubrėžti naujos ES sutarties, turinčios priversti Europą griežčiau laikytis fiskalinės drausmės, kontūrai.
Po renginio išplatintame pranešime sakoma, kad remiantis šiuo metu Sąjungos narių pasiektais susitarimais naująją sutartį pasirašiusios šalys turės laikytis subalansuotų biudžetų, kurių struktūrinis deficitas negalės viršyti 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Bendrijos šalys turės pakeisti savo konstitucijas, kad ši sąlyga būtų įvykdyta. Į sutartį taip pat ketinama įtraukti kol kas išsamiau neaptartą „automatinį koregavimo mechanizmą“ valstybėms narėms, kurios pažeistų šiame dokumente nustatytas fiskalinės drausmės taisykles. Sankcijos, remiantis pranešimu, būtų taikomos šalims, kurių bendras biudžeto deficitas viršytų 3 proc. BVP. Kad išvengtų tokio deficito, šalys turės teikti savo nacionalinius biudžetus vertinti Europos Komisijai, kuri bus įgaliota reikalauti, kad fiskaliniai planai būtų taisomi. Valstybės narės taip pat turės iš anksto informuoti, kiek planuoja skolintis ir t. t.
Renginį vainikavo optimistiniai įvairių politikų pareiškimai, kad krizė įveikta, o valstybių lyderių susitarimas, pasak Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, sugrąžins pasitikėjimą euru. Vis dėlto tokie aukšto rango politikų pareiškimai – vargu ar pagrįsti. Juolab kad šiame susitikime žengti tik pirmieji žingsniai kelyje, kurio galo kol kas dar nematyti.
„Dar didesnė ES integracija“, – taip naujojo susitarimo esmę apibūdino Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barrosas. Tai, anot pareigūno, turėtų padėti išgelbėti eurą ir ES ekonomiką nuo griūties. Vis dėlto kad ši ekonomikos gelbėjimo vizija taptų realybe, pirmiausia būtina Europos bendrijos narių vienybė ir solidarumas, o jų šiuo metu kaip tyčia nematyti.
Naująją ES sutartį šiuo metu sutinka pasirašyti 17 euro zonos šalių, taip pat šešios narės, iki šiol neįsivedusios euro – Danija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Bulgarija ir Rumunija. Didžioji Britanija griežtai atsisako pasirašyti šį dokumentą. Tokį savo sprendimą Jungtinė Karalystė argumentavo naujosios sutarties keliamu pavojumi savo suverenumui ir Londono finansų sektoriui, duodančiam didelę dalį šalies pajamų. Čekija, Švedija ir Vengrija prieš apsispręsdamos nutarė pasikonsultuoti su savo parlamentais, taip leisdamos suprasti, kad prie naujosios sutarties gali ir neprisijungti.
Toks įvykių eigos scenarijus tikrai galimas. Antai po vadovų susitikimo duodamas interviu naujienų agentūrai „The Associated Press“ Švedijos premjeras Fredrikas Reinfeldtas pareiškė, kad būtų labai keista pasirašyti sutartį, kuri sudarytų įspūdį, jog Švedija yra euro zonos šalis, nors ji niekada neturėjo ir iki šiol neturi tokio tikslo. Komentuodama po gruodžio 8–9 d. susitikimo Briuselyje pasirodžiusius pranešimus, Vengrijos Europos Sąjungos reikalų ministrė Eniko Gyori pareiškė, kad šalis buvo „visiškai nesuprasta“ ir neteisingai priskirta prie Didžiosios Britanijos kaip nepritarianti naujajai ES sutarčiai. Politikės teigimu, Vengrija nėra linkusi atmesti šio dokumento. Tačiau prieš priimdamas kokius nors sprendimus šiuo klausimu Budapeštas planuoja neskubėti ir gerai išanalizuoti visus pasiūlymus dėl šios sutarties ir t. t.
Akivaizdu, kad naujoji sutartis skaldo bendriją. Valstybės, pasirašančios šį dokumentą, turėtų sutikti su precedento neturinčiu ES institucijų kišimusi į nacionalinių biudžetų formavimą bei valstybių narių fiskalinės politikos kontrolę. Tai priimtina toli gražu ne visoms bendrijos valstybėms. Todėl, siekdama gauti visų Sąjungos narių balsus, bendrija bus priversta surengti dar ne vienas derybas šiuo klausimu, pasiūlyti įvairių nuolaidų šioms reformoms besipriešinančiai Didžiajai Britanijai ir t. t. Tai gali užtrukti ilgiau nei iki 2012 m. kovo, kai tikimasi baigti rašyti šio dokumento tekstą.
Dar viena tikėtina kliūtis šiam dokumentui – ilgai trunkanti ES sutarčių priėmimo procedūra. 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytos Lisabonos sutarties įsigaliojimas užsitęsė airiams per referendumą tarus „ne“ ir Lenkijai bei Čekijai iš pradžių atsisakius pasirašyti šį dokumentą. ES Konstitucija, 2005 m. Prancūzijoje ir Nyderlanduose surengtuose referendumuose nesulaukusi gyventojų palaikymo, išvis neįsigaliojo. Dalis bendrijos narių naująją ES sutartį taip pat turės patvirtinti rengdami referendumą šiuo klausimu. Atsižvelgiant į pateiktus pavyzdžius, neatmestina, kad šio dokumento įsigaliojimas taip pat gali užtrukti.
Taip pat neatmestina, kad naujosios sutarties rengėjams gali pakišti koją ir įvairūs nesutarimai tarp pačių šio Europos ekonomikos gelbėjimo plano autorių – Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, Prancūzija reikalauja, kad kraštutiniais atvejais Europos centrinis bankas (ECB) taptų euro zonos skolintoju. Todėl jam turėtų būti leista spausdinti daugiau pinigų siekiant išpirkti valstybių skolas ir sumažinti fiskalinį spaudimą. Tačiau šiam sumanymui priešinasi Vokietija, kurioje greičiausiai dar neišblėsę niūrūs prisiminimai apie tarpukario hiperinfliaciją. Berlynas tvirtina, kad ECB turėtų išlikti pinigų vertės stabilumo garantu, o ne galima jos mažinimo priemone ir pan. Šis ir panašūs klausimai gali įtraukti bendrijos nares į ginčų dėl naujosios sutarties sūkurį, kuris dar labiau apsunkintų jau dabar komplikuotą derybų dėl šio dokumento turinio procesą.
Žinoma, nepavykus pasiekti visoms 27 bendrijos narėms priimtino susitarimo, Europa gali pasukti ir kitu keliu. Susitarimas dėl Europos ekonomikos gelbėjimo priemonių gali būti pasirašytas tik dalies valstybių narių. Gruodžio 2 d. duodamas interviu Prancūzijos ministras pirmininkas Francois Fillonas pareiškė, kad ne visoms narėms pritarus naujajai Prancūzijos ir Vokietijos siūlomai sutarčiai derybos dėl susitarimo toliau gali būti tęsiamos su šias reformas palaikančiomis šalimis. Toks susitarimas, kuris galiotų tik daliai Sąjungos narių, būtų sudėtingas ir net pavojingas ES. Viena vertus, dėl skirtingo ekonominio reguliavimo būtų sukurta prielaida formuotis vadinamajai dviejų greičių Europai, tuomet Sąjungos narės turėtų skirtingas ekonominės plėtros galimybes. Kita vertus, naująją sutartį palaikyti atsisakiusioms valstybėms gali grėsti ir politinė izoliacija, galinti trikdyti bendrijai svarbių sprendimų priėmimo procesą, o ilgainiui net lemti atstumtųjų pasitraukimą iš ES ir t. t. Kitaip sakant, pasirašius tokį tik daliai narių privalomą susitarimą, Europa dar labiau priartėtų prie ekonominės ir politinės bedugnės krašto.
Galiausiai, remiantis įvairiais ekspertais, Prancūzijos ir Vokietijos siūloma naujoji sutartis dėl įvairių finansinių apribojimų Sąjungos šalims gali tapti pagrindu naujajai Europos Sąjungai, kuri net formaliai nebebūtų 27 lygiateisių narių sąjunga. Bendrijos valstybėms sutikus su šiuo metu siūlomais fiskalinės drausmės pančiais gali susiformuoti dvi narių grupės – ekonomiškai ir politiškai stiprios valstybės su Vokietija bei Prancūzija priešakyje, galinčios savo poziciją įvairiais tarptautinės politikos klausimais primesti kitiems, ir galingųjų sprendimams turinčios paklusti kitos Sąjungos šalys. Tokiai Europos ekonomikos gelbėjimo perspektyvai vargu ar ryšis pritarti visos bendrijos narės.
Taigi ES nares pasirašyti naująją sutartį skatina vis gilėjanti euro zonos krizė ir tikėtinos itin skaudžios ilgalaikės šios krizės pasekmės, paliesiančios visą Europą. Ir vis dėlto Berlyno ir Paryžiaus pasiūlytas dokumentas nėra priimtinas visoms bendrijos narėms. Tai jau dabar kiša koją jį bandantiems prastumti politikams. Todėl, siekdamos kaip galima greičiau pažaboti euro zonos krizę, Prancūzija, Vokietija ir kitos naująją sutartį sutinkančios pasirašyti valstybės jau greitu metu gali būti priverstos švelninti savo toną ir nusileisti Didžiajai Britanijai (ir galbūt Vengrijai, Švedijai bei Čekijai) dėl reikalaujamų sutarties išlygų.
Ne kartą iš įvairių ES aukšto rango pareigūnų lūpų skambėjusi frazė, kad euro zonos krizę Europa gali įveikti tik koordinuotai veikdama kartu, galioja ir kalbant apie naująją ES sutartį. Vis dėlto, jei bendrijai ir pavyks greitu metu parengti visoms narės įtinkantį šio dokumento tekstą, nežinia, kiek truks sutarties priėmimo ir įsiteisinimo procesas. Taip pat kol kas neaišku, ar siūlomos euro zonos gelbėjimo priemonės bus efektyvios, ar jų nereikės keisti ir bendrijos narėms pasirašyti kokią nors kitą naują sutartį ir pan. Atsakymams į šiuos klausimus reikia laiko, kurio euro zonos krizės kankinamai ES lieka vis mažiau.
Aivaras BAGDONAS
Taip pat skaitykite:
ES sutarties projektas nusiųstas valstybių narių vyriausybėms
Tūkstančiai lenkų protestavo prieš naują ES sutartį
D. Cameronas: vetuoti naująją ES sutartį buvo sunkus, bet teisingas sprendimas
Naujoje ES sutartyje numatomas ne didesnis nei 0,5 proc. biudžeto deficitas
