Infliacija per laikotarpį nuo 2008 metų pabaigos lito perkamąją galią sumažino apie 13 proc. Pagal vartojimo struktūrą, 60 proc. išlaidų tenka trims išlaidų grupėms. Lietuvoje gyventojai daugiausia pinigų skiria maistui – net trečdalį, būsto išlaidoms – apie penktadalį ir dešimtadalį – transportui. Maisto produktai yra brangesni 11 proc., būsto ir su juo susijusios išlaidos – 21 proc., kuras – net 68 proc. Tik drabužiai per beveik penkerių metų laikotarpį pigo 8 proc. Infliacija iki tam tikro lygio – natūralus ir pageidaujamas procesas ekonomikoje, tačiau palyginkime, kaip keitėsi kiti parametrai.
Vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius 2013 metų III ketv. Lietuvoje buvo 1 784 litai. Didžiausias vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje statistikų registruotas 2008 metų III ketv. – jis siekė 1 773 litų. Taigi, atrodytų, kad prieškrizinis lygis peržengtas. Šiandien vidutinės pajamos „į rankas“ yra padidėję 0,6 proc. Tačiau jei atsižvelgsime į infliaciją, tai matome, kad realiai kalbame apie maždaug 1 520 litų darbo užmokestį, arba apie 15 proc. mažesnes realias vidutines dirbančiųjų pajamas „į rankas“ nei kad geriausiu laikotarpiu iki krizės. Ekonomikoje vis dar jaučiamas vidinės devalvacijos poveikis, ir šiandien vidutinis vartotojas tikrai nėra tokios pat būklės, kaip prieš penketą metų.
Nedarbo lygis Lietuvoje III ketv. buvo 10,9 proc. Galime pasidžiaugti, kad jis mažėjo kasmet nuo 2010 metų II ketv., kai siekė 18,2 proc. Paskutiniais duomenimis, darbo šiuo metu neturi 160 tūkst. gyventojų, kai iki sunkmečio tokių asmenų skaičius nesiekė 80 tūkst. Iš dalies nedarbo rodiklio pagerėjimui įtakos turėjo ir emigracija. Darbo jėga per šiuos penkis metus susitraukė beveik 170 tūkst. asmenų. Bet nedarbo lygis dar tebėra reikšmingo dydžio, o esant tokiai situacijai, derybų dėl užmokesčio svertai lieka darbdavio rankose.
Namų ūkių vartojimas yra svarbus BVP augimo komponentas – jis sudaro daugiau nei 60 proc. viso BVP. Tačiau daugiau parako šioje srityje irgi trūksta. Kitas parametras, priklausantis nuo namų ūkių būklės – mažmeninė prekyba. Ji Lietuvoje plečiasi jau nuo 2010 metų pabaigos. Plėtra pastaruosius porą metų buvo gana santūri – vidutiniškai kas mėnesį paaugta kiek daugiau nei 4 proc., o tai neprilygsta skaičiams iki krizės.
Bendra ekonomikos būklė gerėja sparčiau nei darbo rinkoje. Vertinant pagal darbo pajamas, Lietuvos gyventojams iki prieškrizinio lygio trūksta dar nemažai. Lietuva pagal sukuriamą BVP jau kitąmet turėtų atstatyti per sunkmetį prarastą vertę, tačiau darbo rinkoje šis procesas truks ilgiau. Tiesa, ne viskas yra taip niūru. Vartotojų pasitikėjimas, matuojantis gyventojų nuotaikas ir lūkesčius dėl ekonomikos būklės, šiuo metu yra kone aukščiausiame lygyje nuo 2008 metų pradžios, nors šių metų pabaigoje jis mažėjo. Taip pat esama ir šiokių tokių privalumų, užsilikusių nuo ankstesnių metų. Palūkanų normos vis dar tebėra itin žemame lygyje ir paskolų palūkanų našta yra lengvesnė.
Gyventojai per šias Kalėdas dar nebus sugrįžę į lygį prieš sunkmetį. Tačiau pozityvumo dėl ateities esama daugiau, tad vartotojai psichologiškai gali jaustis labiau linkę išlaidauti. Kaip mini prekybininkai, vis dėlto pirkėjai sugrįžta kiek kitokie, nei buvo prieš penkerius metus. Išlaidos tampa labiau pamatuotos ir ne tokios spontaniškos, atitinkamai priimami kitokie ir trumpalaikiai bei ilgalaikiai sprendimai dėl pirkinių.
Rūta Medaiskytė yra banko "Finasta" vyriausioji ekonomistė
