Krizė, kaip ir bet kuri liga, visada užgožia visus kitus gyvenimo reikalus ir klausimus, užgrobia sąmonėje „nepelnytai“ daug vietos.
Galvoti apie ją reikia, bet tas galvojimas nesyk yra absoliučiai bergždžias, nes sukasi apie vieną ir tą patį - mūsuose krizė; kas ją mums sukėlė; kaip juos nubausti; kas mus iš jos ištrauks? Kitą dieną vėl iš pradžių – oi oi, baisi krizė, reik lupt kaltininkus ir t.t.
Net pasyviame mąstyme apie krizę būtina ieškoti tikslesnių jos priežasčių ir naujų, veiksmingesnių būdų ją sušvelninti. Užsiciklinimas demobilizuoja.
Viena iš galimybių geriau susigaudyti krizės diagnozėje – taigi, ir „gydyme“ – yra nepainioti mikroekonomikos ir makroekonomikos dalykų, kai kalbam apie ekonomiką.
Mūsų vyriausybės veiksmuose nesyk pritrūksta makroekonominio požiūrio – persveria mikroekonominis samprotavimas.
Mikroekonomika – tai realioji, tikroji ekonomika, beveik tokia, kokią ją matom pro langą ar eidami gatve: parduotuvės, kavinės, bankai, „uabai“, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ ir taip toliau. Kartais šiek tiek apibendrinam – alaus pirkėjai, teatrų lankytojai, kelių transporto vežėjai su savo asociacija, pieno perdirbėjai. Valdžios apibrėžtuose teisiniuose rėmuose čia kiekvienas elgiasi kaip tinkamas, siekdamas sau (sau!) naudos.
Makroekonomika – jau didesnė abstrakcija. Čia veikėjas vienas – mūsų įgaliojimus gavusi valdžia, leidžianti įstatymus bei poįstatyminius teisės aktus ir neturinti teisės daryti tai, ko nenumato šalies konstitucija.
Teisės aktais valdžia (parlamentas ir vyriausybė) reguliuoja tiek mikroekonomikos, tiek ir makroekonomikos procesus. Kad ir kaip paradoksalu bebūtų, dažnai mikroekonomikos (atskirų šakų, sektorių, veiklos sričių, skirtingų darbuotojų grupių) problemas valdžia tvarko, ignoruodama konsultavimąsi su suinteresuotomis grupėmis, o makroekonomikos reikalus – įsiklausydama į tų grupių pageidavimus ar reikalavimus.
Tokia taktika „aukštyn kojomis“ turi dvi priežastis.
Pirma, ten, mikroekonomikoje, egzistuoja didelė pagunda pasiekti kokiai nors vienai interesų grupei palankų sprendimą ne tiesiogiai, derybomis su kita suinteresuota grupe, bet netiesiogiai – per reikalavimus vyriausybei (tai yra suteikiant politinį turinį ekonominiam ginčui); tai ir pigiau, ir veiksmingiau. Nes valstybės galia yra neprilygstama, o jos sprendimas bus ne kompromisinis, kaip kad derybose, o vienašalis, favorizuojantis labiau valdžią įtikinusią pusę.
Antra, mūsų valdžia neturi savų analitinių pajėgumų. Jos argumentai ir bendresnis požiūris į problemą yra tai, ką įsiūlė aktyvesnės grupės lobistai, plius tai, ką sako paties vyriausybės nario – teisininko, fiziko, mediko, filologo – išsilavinimas, patirtis ir pasiskaitymai apie ekonomiką.
Jei vyriausybė (valdžios institucijos) neturi savų ekonominės analizės pajėgų, jos sprendimuose įsivyrauja įpiršta ar selektyviai pasičiupta mikroekonominė argumentacija. Valstybės ūkiniai sprendimai tada bus nepasverti, nesubalansuoti, neatitinkantys bendrųjų ar daugumos interesų.
Gražiausias pavyzdys šiandienos aktualijose – diskusija dėl akcizų alkoholiui. Alkoholio vartojimas Lietuvoje sumažėjo; persigėrusių, degradavusių, išsižudžiusių lėbaujant skaičiai smuko žemyn. Net vizualiai – miestų ir miestelių gatvėse – negali nematyti pokyčio į gera. Bet – sumažėjo ir alkoholio akcizų sumos biudžete. Ir šitas naivus kaip kūdikio ašara alkoholio gamintojų argumentas pretenduoja atstoti faktą, kad lėbavimų sumažėjimas atneša ženklų nacionalinių pajamų prieaugį. Ypatybė čia ta, kad mes, kitaip nei dauguma valstybių, to teigiamo girtuoklystės mažėjimo poveikio netyrinėjam, neskaičiuojam ir nežinom. Ir nežinodami nuduodam, kad jo išvis nėra; yra tik nuostoliai dėl mažesnių akcizų įplaukų.
Kitas pavyzdys – valdžia vis labiau prakaituoja, stumdama sunkiai startuojančią gyvenamųjų namų apšiltinimo programą. Žadėjusi energingą leipstančio statybų sektoriaus – tuo pačiu ir šalies ūkio – timptelėjimą aukštyn, programa nelabai miela būstų savininkams, nes užkrauna jiems ilgalaikes paskolas. Vyriausybė tikina, kad paskolų grąžinimas nesukels papildomų išlaidų šeimoms, nes tiek pat jos sutaupys sumažėjus būstų šildymo išlaidoms.
Bet visa tai pareigūnai dėsto rašydami šakėmis ant vandens. Būsto apšiltinimo programa veikia jau keletą metų, stovi jau seniau apšiltinti namai. Yra visos sąlygos kuo tiksliausiai paskaičiuoti namų renovacijos efektyvumą ir naudą šeimoms. Sąlygos yra, bet skaičiuoti nėra kam; pareigūnai operuoja fizikos dėsniais apie sienų šiluminę varžą, o būstus apšiltinę statybininkai kukliai tyli (jie turi šiek tiek savų motyvų).
Trečias pavyzdys. Kovo mėnesį įvykęs verslo forumas pateikė vyriausybei pasiūlymą -nuo šių metų gegužės 1 dienos „Sodros“ išmokas susieti su įplaukomis. Tai yra, dabar, krizei įsilinguojant ir draudimo įmokoms mažėjant, nurėžti pensijas ir laikino nedarbingumo išmokas. Tai tikras Pilypo iš kanapių pasiūlymas - balansuoti įplaukas su išmokomis ne tada, kai įplaukos į „Sodrą“ auga drauge su ekonomikos kilimu, bet imti mažinti deficitą „Sodros“ biudžete įplaukoms mažėjant!
Dar vienas pavyzdys – PVM lengvatų panaikinimas viešojo maitinimo, smulkaus remonto ir panašioms paslaugoms, kurios yra tipiškas šeimos bei mažų įmonių verslas ir kuris, kas dar svarbiau, įsuka keleriopai didesnę vidaus apyvartą.
Bet kuris ekonominės politikos veiksmas turi mikroekonominį ir makroekonominį aspektus. Ignoruodami makroekonominę pusę būsime perdėm „praktiški“, trumparegiai ir rizikuosime nuspręsti garsiausiai šaukiančių ar mus šantažuojančių grupių naudai. Ignoruodami mikroekonominę pusę, būsime perdėm dogmatiški ir akli, nes vadovausimės vien vadovėlių teiginiais. Laviravimas tarp šitos Scilės ir anos Charibdės, gebėjimas operuoti dviem svertais ir yra ekonominė politika.
