Kachovkos užtvankos griūtis birželio pradžioje ir po to kilęs potvynis tapo vienu skaudžiausių kone dvejus metus trunkančio karo Ukrainoje etapų.
Ukraina apkaltino Rusijos pajėgas susprogdinus Kachovkos hidroelektrinės užtvanką rusų kontroliuojamoje pietų Ukrainos dalyje. Ukraina apkaltino Rusiją įvykdžius ekologinį nusikaltimą, o Kremlius tvirtino, kad tai Kyjivas apšaudė objektą.
AP žurnalistai daugiausia dėmesio skyrė Oleškų miestui, kuris buvo tarp labiausiai nukentėjusių nuo šio potvynio.
Sveikatos priežiūros darbuotojai ir kiti Oleškuose buvę asmenys naujienų agentūrai AP sakė, kad Rusijos primesta valdžia stengėsi nuslėpti tikrąjį aukų skaičių, kontroliuodama mirties liudijimų išdavimą, iš karto išveždama kūnus, kurių neatpažino šeimos nariai, neleisdama vietos sveikatos priežiūros darbuotojams ir savanoriams apžiūrėti palaikų, grasindama jiems, kai šie nepaklusdavo įsakymams.
Daugelis Oleškų gyventojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų atsisakė kalbėti su žiniasklaida, nes iki šiol baiminasi, kad jiems bus keršijama.
AP tyrimas paremtas pasakojimais tų, kurie kalbėti išdrįso, nepaisant to, kad dauguma jų kalbėjo su anonimiškumo sąlyga arba leido paviešinti tik jų vardus, baimindamiesi Rusijos represijų prieš šeimos narius, vis dar gyvenančius okupuotoje teritorijoje.
Toliau pateikiamos pagrindinės tyrimo išvados.
Šimtai žuvusiųjų
Po birželio 6-ąją įvykusios Kachovkos užtvankos griūties pareigūnai iš pradžių bandė sumenkinti katastrofos padarinius, todėl daugelis Oleškų gyventojų manė, kad jiems pavojus negresia. Tačiau toks atsainus požiūris lėmė didesnį aukų skaičių negu jis būtų buvęs, jeigu valdžios institucijos būtų pradėjusios reaguoti nedelsiant.
Rusija pranešė, kad jos kontroliuojamoje teritorijoje nuskendo 59 žmonės. AP tyrimo metu nustatyta, kad vien Oleškuose, kur tuo metu gyveno apie 16 tūkst. žmonių, šis skaičius siekia mažiausiai kelis šimtus.
Sveikatos apsaugos darbuotojai teigė manantys, kad mieste žuvo 200–300 žmonių. Daug žmonių vis dar laikomi dingusiais be žinios, jų kūnai greičiausiai tebėra įstrigę užlietuose namuose.
Savanorė, kuri baiminosi represijų ir kalbėjo su anonimiškumo sąlyga, sakė, kad ji, jos vyras ir du kaimynai per potvynius išnešė mažiausiai 100 kūnų. Jie buvo nugabenti į centrines Oleškų kapines ir palaidoti 1 metro gylio kapuose. Vėliau šiai savanorei grasino Rusijos okupacinė valdžia ir uždraudė rinkti kūnus.
Oleškų rajono daugiaprofilinės ligoninės, pagrindinio miesto pirminės sveikatos priežiūros centro, slaugytoja Svitlana pasakojo, kad birželio 6-osios popietę, vedžiodama šunį, pamatė, kad link jos namų artėja potvynio vanduo. Kitą rytą dviejų aukštų namai buvo užlieti, o jų gyventojai įstrigę ant stogo.
Kilo chaosas, savanoriams, neturintiems profesionalios įrangos, pradėjus gelbėti žmones. Vietos gyventojai, savanoriai ir sveikatos priežiūros darbuotojai teigė, kad pirmąsias tris dienas okupacinės valdžios pareigūnų niekur nesimatė. Daugelis kreipėsi pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus ligoninėje, kurioje dirbo Svitlana. Ši ligoninė tuo metu buvo tapusi prieglobsčiu tiems, kurie buvo priversti palikti užtvindytas teritorijas.
Žmonių palaikai pradėjo kilti į paviršių. Nuslūgus vandeniui buvo galima atnaujinti paieškas. Gyventojai, ieškodami savo giminaičių, rado dar daugiau žmonių, įstrigusių dumble po sugriuvusiais namais.
Mirties liudijimų kontrolė
Sveikatos priežiūros darbuotojai sakė, kad okupacinės valdžios pareigūnai grįžo maždaug birželio 9 dieną, praėjus trims dienoms po potvynio. Jie atvyko su griežtais įsakymais, draudžiančiais ligoninės gydytojams išduoti mirties liudijimus nuskendusiems žmonėms. Mirties liudijimus buvo leista išduoti tik tiems, kurie mirė dėl natūralių priežasčių.
Tai buvo nukrypimas nuo protokolo, kurio gydytojai laikėsi nuo tada, kai Oleškus 2022 metų kovą užėmė Rusijos pajėgos. Gydytojams buvo leista išduoti mirties liudijimus rusų kalba. Tačiau medikai slapta išduodavo ir ukrainietiškus dokumentus, siekdami atnaujinti Kyjivo turimus duomenis.
Uždrausdama gydytojams išduoti mirties liudijimus nuskendusiems žmonėms, okupacinė valdžia iš esmės atėmė iš gydytojų įgaliojimus ir galimybę fiksuoti aukų skaičių. Svitlana, kuri prižiūrėjo žuvusiųjų registraciją, sakė, kad Rusijos policija įsakymą išleido žodžiu ir nepateikė oficialaus raštiško pareiškimo.
Policija kasdien atvykdavo į ligoninę kopijuoti ligoninės mirties liudijimų, norėdama įsitikinti, kad tarp jų nėra nuskendusiųjų.
Žuvusių giminaičių turintiems asmenims buvo liepta vykti į teismo medicinos centrus kituose rajonuose, kur už mirties liudijimų pasirašymą buvo atsakingi okupacinės valdžios parinkti gydytojai. Be šio dokumento kūnai negalėjo būti palaidoti.
Gyventojams ir sveikatos priežiūros darbuotojams, pamačiusiems lavoną, buvo liepta skambinti į policiją. Jų surinkti ir nuvežti į teismo medicinos centrus atvyko Rusijos valstybinei pagalbos tarnybai priklausantys sunkvežimiai. Tų, kurių niekas negalėjo atsiimti, daugiau niekas nematė.
Masiniai kapai
Pirmosiomis potvynio dienomis gyventojai ir sveikatos apsaugos darbuotojai teigė, kad kūnai buvo paskubomis laidojami masinėse kapavietėse. AP pavyko patvirtinti, kad bent vienas toks kapas yra stačiatikių Pokrovskos cerkvės kieme Oleškų centre, o vienas iš ten palaidotų vyrų – televizijoje dirbęs meistras Jurijus Bilis.
Svitlanai vienas savivaldybės darbuotojas pasakė, kad atpažino J. Bilį, atkasęs jo kapą. Apie J. Bilio palaidojimą papasakojo jo dukra Anastasija Bila, dabar gyvenanti Lvive, Ukrainos vakaruose. Dėdė jai pasakojo, kad kapas buvo apipiltas chloru ir kad kunigas sukalbėjo maldą.
Nežinoma, kiek kūnų buvo palaidota kartu su J. Biliu. A. Bila sakė, kad jos dėdė tikslaus skaičiaus nepasakė. Dabar jis gyvena okupuotame krašte ir į AP klausimus neatsakė.
Nors keli apklausti žmonės minėjo daugiau masinių kapaviečių nei ta, kurioje palaidotas A. Bilos tėvas, AP nepavyko nustatyti tikslaus tokių kapaviečių skaičiaus ir kiek žmonių jose palaidota.
Slaugytoja Svitlana pasakojo, kad Oleškuose vis dar slepiami įrodymai: dokumentai apie žuvusiuosius, sklypai, kuriuose jie palaidoti, nuotraukos, slapta surinkti mirties liudijimai.
