Prieš kelias savaites internete pasirodė vaizdo įrašas, rodantis kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas čepsi ir daro įvairias grimasas savo kreipimosi į tautą metu. Netrukus dėl šio incidento buvo atleistas „Fox“ padalinio „Q13“ naujienų redaktorius.
Vaizdo įrašas nebuvo labai jau kokybiškas, prezidento oda ir plaukai net turėjo specifinį oranžinį atspalvį. Tačiau tai buvo puikus pavyzdys, kaip lengva yra manipuliuoti vaizdine informacija, ir kokią potencialią grėsmę tai gali sukelti, teigia internetinio saugumo ekspertas Glynas Moody.
Daug platesnės galimybės šantažuoti
Daugelį šių galimų grėsmių dar pernai tyrė JAV mokslininkai Robertas Chesney’us ir Danielle Keats Citron. Jau pavadinime jie „deep fakes“ priskyrė prie iššūkių ne tik privatumui, tačiau ir demokratijai ar nacionaliniam saugumui. Vienas iš akivaizdžiausių tokios technologijos panaudojimo yra šantažas.
Profesionalūs šantažuotojai gali pasinaudoti „deep fakes“ siekdami išgauti vertingos informacijos ar pinigų iš žmonių, kurie įprastomis sąlygomis yra „švarūs“ ir neturi tamsių užkaborių savo reputacijoje, arba tie, kuriems reikia pritaikyti staigią informacinę ataką.
Šiuo atveju net nėra svarbu, kaip stipriai potenciali auka saugoja savo asmeninę informaciją. „Deep fake“ technologijos neapsiriboja tik realybe ir faktais, todėl gali paprasčiausiai sukurti įvykius, kuriuose tariamai dalyvauja auka. Propagandoje tai nėra retas dalykas, tačiau iki šiol sukurti įtikinamą ir jokio pagrindo realybėje neturinčią filmuotą medžiagą buvo gana sudėtinga. Tobulėjant dirbtiniam intelektui, krentant tam būtinų technologijų kainoms, bus vis sunkiau apsiginti nuo tokių informacinių išpuolių, ypač jeigu tai bus eilinis žmogus su ribotais finansiniais ir techniniais resursais.
Tikėtina, kad didžioji visuomenės dalis netaps pagrindiniu tokios informacinės atakos taikiniu dėl labai riboto poveikio jų reputacijai. Didžiausią žalą „deep fakes“ padarys naudojant juos prieš aukštas pareigas užimančius politikus, verslininkus ar kitus žinomus žmones. Nesunku įsivaizduoti galimus scenarijus:
– melagingi įrašai gali rodyti žymius valdininkus imančius kyšius, užsiimančius netinkamais visuomenės moralei ar teisei veiksmais;
– politikai ir kiti valdžios atstovai gali atsidurti vietose, kur jie niekada nebuvo, sakantys dalykus ar darantys veiksmus, kurių niekada nesakytų ar nedarytų;
– jie gali būti pavaizduoti susitinkantys su šnipais ar banditais.
Šie ir panašūs pavojai yra gana akivaizdūs, jau šimtus metų tokios provokacijos buvo aktyviai naudojamos tiek nusikalstamų struktūrų, tiek ir įvairių šalių žvalgybos struktūrų. Šantažas yra neatsiejama konfliktų ir dalijimosi įtaka sistemos dalis. Tačiau iki šiol šantažo priemonės buvo gana riboto poveikio ir privalėjo turėti kažkokią platinimo platformą (pavyzdžiui, valdžios verslo struktūrų kontroliuojama žiniasklaidos priemonę).
Kaip apsisaugoti?
Tyrimą atlikę mokslininkai pripažino, kad kol kas nėra aišku, kaip visuomenė galėtų tokiems išpuoliams pasipriešinti. Pasak ekspertų, pasaulyje, kuriame kurti itin tikroviškas melagingas naujienas tampa itin paprasta, pavojuje atsidūrę asmenys privalės surasti būdų, kaip efektyviai ir greitai paneigti pasirodžiusią informaciją.
Mokslininkai prognozuoja, kad bus pradėtos teikti naujos paslaugos: sertifikuoti prisijungimai ar geolokacija, kuri leis melagingos naujienos aukai turėti oficialų alibį, įrodantį, kad jis ar ji kažko nepadarė ar kažkur nebuvo.
Tiesa, tokiu atveju kyla pasirinkimo klausimas tarp teorinės reputacijos apsaugos ir asmeninių duomenų saugumo.
Tačiau net ir sertifikuoto bei autoritetingo patvirtinimo, kad asmuo nėra susijęs su paskleista melaginga informacija gali būti negana. Bus būtina kuo skubiau sureaguoti į „deep fake“ pasirodymą – uždelsus, virusinis įrašas gali tapti tikresniu už realybę, ir jokie paneigimai nepajėgs išnaikinti pridarytos žalos.
Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, gyvenimo archyvą saugančios bendrovės privalės glaudžiai bendradarbiauti su socialinės žiniasklaidos priemonėmis, kad galėtų užtikrinti efektyvų rezultatą.
Pasirinkimo tarp blogai ir dar blogiau iššūkis
Toks technologijų sklaidos posūkis gali į nepatogią padėtį pastatyti verslininkus, politikus ir kitus viešus asmenis. Viena vertus, jie suinteresuoti saugoti savo reputaciją, kita vertus, savanoriškas savęs sekimas ir kiekvieno žingsnio fiksavimas kai kuriais atvejais gali taip pat reikšti rimtus nemalonumus.
Jiems gali tekti paviešinti itin asmeniškus duomenis, siekiant neutralizuoti melagingų naujienų žalą. Kitaip tariant, tokių žmonių privatumo ribos gali tapti dar siauresnės, negu jau yra dabar.
Bendrovėms taip pat teks susidurti su techniniais iššūkiais – saugoti vaizdinę savo klientų medžiagą, leisiančią vos ne realiu laiku patvirtinti jų alibi, prireiks milžiniškų resursų. Be to, kad tokie serveriai taps visų galimų pasaulio kibernetinių nusikaltėlių ar slaptųjų tarnybų taikiniu, tai dar teks atsižvelgti ir į šalių duomenų saugumo ypatumus.
Pavyzdžiui, ES gali kilti problemų dėl nuolatinio ne tik stebimo „sertifikuoto gyvenimo“ objekto, tačiau ir neabejotinai į duomenų rinkinį pateksiančius jo aplinkinius ar net trečiuosius asmenis. Kol kas sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti suderinta su neseniai įsigaliojusiais asmens duomenų apsaugos normatyvais.
Įdomiausia yra tai, kad šie teoriniai „deep fake“ problemos sprendimo būdai, dauguma kurių atrodo neįgyvendinami, ir yra tai, ką kol kas galima supriešinti su naujųjų technologijų melagingomis naujienomis. O tai reiškia, kad susidūrus su šiomis technologijomis akis į akį lauks panašus pasimetimas, kaip ir 2016-aisiais JAV rinkimų metu kilusio skandalo dėl kišimosi į prezidento rinkimus metu. Politikai vėl kviesis technologijų pasaulio atstovus, kurių klausinės banalių dalykų, o pasauliui problemos sprendimo ir toliau reikės „vakar“.
