Vos per 20-imt 1963-ųjų žiemos dienų V. Jonesianas, apsimetęs dujų tarnybos darbuotoju, įvykdė penkias žmogžudystes ir vieną sykį pasikėsino nužudyti, net keturios jo aukos buvo vaikai. Maskviečiai paniškai bijojo atidaryti duris dujų tarnybos darbuotojams, o kai milicijai jį pavyko sulaikyti, gyventojai reikalavo ketvirčiuoti Raudonojoje aikštėje.
Jaunasis talentas
Armėnų šeimoje Tbilisyje 1937 metais gimęs V. Jonesianas buvo šeimos pasididžiavimu: nuo vaikystės demonstravo išskirtinius muzikinius gebėjimus. Dėka savo talento jis įstojo į muzikos mokyklą, o vėliau ir į Tbilisio konservatoriją, tam net neprireikė laikyti stojamųjų egzaminų, rašoma lenta.ru.
Vaikino talentą vertino dėstytojai, tačiau pats jis tokio pasitikėjimo savimi nejautė. Kas nutiko antrame studijų kurse, iki šiol mįslė. Pats jis vėliau tai aiškino savo nervų ligomis. Jonesianas metė mokslus ir pradėjo dirbti vietos teatre.
Vėliau jis gavo šaukimą į sovietinę armiją. Tarnauti jis neketino, teisinosi savo psichinėmis problemomis. Jo paties teigimu, gavo pažymą, kad tarnauti nėra tinkamas, tačiau kariuomenėje jo dokumentą tariamai suplėšė, apkaltino simuliuojant ligą ir apskundė teismui.
1959-aisiais tuomet 22-ejų Jonesianas buvo nuteistas metams kalėti lageryje. Dėl savo gero elgesio ir muzikinių gebėjimų įgavo prižiūrėtojų pasitikėjimą, netgi sulaukė privilegijų – trumpam palikti įkalinimo įstaigą ir išeiti pasivaikščioti po miestą. Tačiau po vieno iš tokių pasivaikščiojimų Gorio mieste Jonesianas taip ir negrįžo atgal: pabėgo ir išvažiavo namo.
Ilgai laisve jis nesidžiaugė: Jonesianas buvo pagautas ir už pabėgimą nuteistas dar papildomai metams kalėjimo. Tai galutinai palaužė nuteistąjį. Išėjusį iš kalėjimo jį dar bandė vėl paimti į kariuomenę, tačiau gydytojai abejonių neturėjo: Jonesianas nėra tinkamas tarnybai dėl problemų su psichika. Tačiau tai jam nesutrukdė vesti: su savo išrinktąja – Tbilisio konservatorijos auklėtine Medeja – jis susipažino grįžęs į darbą teatre.
Jonesiano tėvas pakliuvo į kalėjimą dėl sukčiavimo. Jauna šeima susilaukė pirmagimio, tačiau nuolat trūko pinigų. Vladimiras susidėjo su bloga kompanija ir sudalyvavo vagystėje, tačiau iškart įkliuvo milicijai į rankas. Nuo dar vieno įkalinimo jį išgelbėjo žmona: ji teisme tiek maldavo neatimti iš šeimos vienintelio maitintojo, kad Jonesianui buvo skirta „tik“ penkerių metų lygtinai bausmė.
Netrukus šeima atsidūrė Orenburge. Yra kelios versijos, kodėl taip atsitiko: anot vienos iš jų – žmona pareikalavo, kad būtų nutraukti santykiai su nusikaltėliais, kita versija byloja, kad Jonesianas permiegojo su viena iš jaunų savo teatro gerbėjų, o šios giminaičiai pažadėjo žiauriai keršyti.
Tačiau Orenburge šeimos laukė naujas išbandymas. Į Orenburgo muzikinės komedijos teatrą, kuriame dirbo abu Jonesianai, atvyko 21-erių balerina Alevtina Dmitrijeva, iškart kritusi Vladimirui į akį. Žmona jį pradėjo erzinti savo elgesiu.
Darbas KGB
Patraukti gražuolės dėmesį Jonesianui sekėsi sunkiai: išlepintą vyrų dėmesio Alevtina neturėjo noro susidėti su skurdžiu, dar ir vedusiu artistu (tuomet jis teatre atliko tenoro partijas). Tačiau po mėnesio teatro vadovybė nusprendė atsisakyti jos paslaugų, nes palaikė nepakankamai talentinga sudėtingoms kordebaleto partijoms. Tuomet Jonesianas ir nusprendė pasinaudoti savo šansu.
Ambicingas atlikėjas nebuvo patenkintas savo antraeiliu vaidmeniu teatre: jis pasiūlė merginai viską mesti ir išvykti į Ivanovą, kur jis tariamai turėjo ryšių. Matydamas merginos neužtikrintumą, Jonesianas dar prikūrė, kad iš tiesų dirba KGB agentu ir gali lengvai padėti jai susikurti svaiginančią karjerą teatre. Šis argumentas galutinai įtikino Alevtiną: ji sutiko pasiduoti avantiūrai.
Neaišku, kokią istoriją Jonesianas vėliau pribūrė Alevtinai, bet iš Ivanovo jie netruko atsidurti Maskvoje.
Įsikūrus pas traukinių stotyje sutiktą atsitiktinę močiutę, kuri pasiūlė jiems nuomoti kambarį, Dmitrijeva pradėjo reikalauti iš savo meilužio įgyvendinti savo pažadus. Merginai buvo pažadėtas darbas Didžiajame teatre. Jonesianas paaiškino, kad šiuo metu „vykdo ypatingą užduotį ir jam negalima atkreipti į save dėmesį“.
Pinigų klausimo tai niekaip neišsprendė, todėl Jonesianas, sulaukęs vieno pažįstamo iš Ivanovo pasiūlymo „užsidirbti“, išvyko į traukinių stotį. Pinigų jam užteko tik vienam bilietui, todėl savo meilužę Vladimiras pargabeno atgal į nuomojamą kambarį, o pats išvyko „vykdyti slaptos KGB užduoties“.
Pirmasis kraujas
1963-ųjų gruodžio 20-ąją jis, iš kažkur gavęs turistinį kirvį, išvyko į naujų namų rajoną Sokol Maskvoje. Būsimasis žudikas buvo sugalvojęs gana neįmantrų planą – pasinaudoti tuo, kad visi namo gyventojai yra naujakuriai ir gerai vienas kito nepažįsta, kalbėti pusbalsiu, kad į akis nekristų po pietietiškas akcentas ir apsimesti „Mosgaz“ – Maskvos dujų tarnybos – darbuotoju.
Įėjęs į vieną iš laiptinių jis pradėjo rinktis savo būsimų aukų butus. Pirmąsias duris, į kurias jis paskambino, atidarė 9-metis Volodia Teplovas. Į klausimą „Ar yra kas namie?“ berniukas atsakė „Visi“. Tikėtina, kad jis tiesiog pasimetė ir užmiršo, kad jo tėvas bei motina yra darbe – o gal, pajautė grėsmę, kuri sklido nuo nepažįstamojo.
Kaip ten bebūtų, Jonesianas įėjo į Teplovų butą, patikrino dujinę viryklę ir vamzdžius, o vėliau skubiai atsisveikino ir išėjo – susidurti su suaugusiaisiais, kurie galėtų jam duoti atkirtį, nuo pat vaikystės bailokas Jonesianas neturėjo jokio noro. Tačiau nespėjo berniukas toli nueiti nuo durų, kaip vėl paskambino „Mosgaz“ darbuotojas, kuris tariamai pamiršo degtukus. Gali būti, kad Jonesianas įtarė klastą, kad Volodia jam pamelavo apie „visus namie“, ir nusprendė dar sykį patikrinti – tačiau ir šįkart jis sudvejojo, bei išėjo iš namų taip ir nesiryžęs nusikaltimui. „Mosgaz“ grįžo ir trečią sykį, tačiau šįkart Volodia tik pravėrė duris per saugų grandinės atstumą ir nebeleido keisto lankytojo. Jonesianas nuėjo į kitus aukštus.
Duris jam atidarė 12-metis Konstantinas Sobolevas: jis mokėsi antroje pamainoje, o mama tą rytą išvyko užsakyti baldų. Visą šią informaciją šeštaklasis nuoširdžiai išklojo „dėdei iš dujų tarnybos“ ir jį įsileido.
Savo sūnaus kūną su daugybiniais galvos ir viso kūno sužalojimais ir išverstą butą aptiko grįžusi namo mama. Iš buto dingo 60 rublių, odekolonas, vaikiškas megztukas, kelnės ir akiniai nuo saulės.
Mažasis liudininkas
Maniako neatsargumą liudija ir tas faktas, kad jis „pamiršo“ apie Volodią Teplovą. Berniukas teisėsaugininkams padėjo sužinoti, kaip atrodo žiaurus nusikaltėlis.
Nepaisant to, kad berniukui sunkiai sekėsi prisiminti nusikaltėlio veido bruožus, jis įsiminė vieną svarbią detalę – kailinę kepurę žudikas buvo susirišęs netipiškai maskviškiams – viršugalvyje, o iš galo. Pareigūnai iškart suvokė, kad jis yra atvykėlis, taip pat, kad neturi jokio ryšio su „Mosgaz“.
Nusikaltimo vietoje aptikti pirštų antspaudai naudos neatnešė – milicininkai savo duomenų bazėse atitikmens neaptiko.
Medžioklė Ivanovo
Kol Maskvos milicininkai tyrė Kostios nužudymo bylą, Janosianas ir Dmitrijeva išvyko į Ivanovo. Tuomet, kaip vėliau jis pats prisipažino, jis jau apsisprendė užsiimti savo kruvinu darbu ir net nebe dėl pinigų: maniakui tiesiog patiko žudyti. 1963 gruodžio 25-oji Ivanovo gyventojams tapo siaubo diena: „Mosgaz“ tądien užpuolė tris žmones, iš kurių du žuvo. 12-metis Miša Kulešovas tapo antrąja maniako auka, iš aukos namų jis išsinešė porą obligacijų, kelis pigius rašiklius, panešiotą švarką ir megztinį. Antroji auka – 74-erių pensininkė – ramiai įleido „komunalininką“ patikrinti dujų įrangos. Sudavęs mirtiną smūgį kirviu jis apieškojo namus, tačiau surado ten tik kišeninį žiebtuvėlį ir 70 kapeikų nužudytosios piniginėje. Iš savo aukų namų maniakas dažnai imdavo tuos daiktus, kurie galėjo patikti jo draugei – kruviną grobį jis dažnai tiesiog padovanodavo Alevtinai.
Trečiąja tos dienos maniako auka tapo 15-metė Galina Petropavlovskaja. Patikli devintokė įsileido „dujininką“ į butą. Šis ją užpuolė ir išprievartavo, o vėliau kelis sykius smogė kirviu per galvą. Apvogęs butą, kuriame aptiko 90 rublių, porą megztinių, mergaitės motinos pasą ir skraistę, jis pasišalino.
Tačiau mergina ne tik išgyveno, tačiau ir puikiai įsiminė jo išvaizdą. Ji taip pat nurodė kitą svarbią detalę – nusikaltėlio rankos buvo itin švelnios. Tai leido pareigūnams suvokti, kad šis vyras nedirba sunkaus fizinio darbo.
Janosianas taip pat viename iš butų pametė lapelį, išplėštą iš sąsiuvinio, kuriame buvo susirašęs jau aplankytų butų adresus. Pareigūnams tai padėjo sužinoti jo rašto ypatybes.
Nepaisant savo gana prastai suplanuotų nusikaltimų, Janosianui užteko proto, kad suprastų: milicija neišvengiamai pradės aktyvią jo paiešką. Tuomet jis ir vėl savo draugei pradėjo pasakoti apie savo slaptą darbą KGB. Jis pareiškė, kad jo laukia mirtinas pavojus, ir jiems būtina kuo skubiau grįžti į Maskvą. Jis įkalbėjo ją dešimt kilometrų eiti pėsčiomis iki nuošalesnės autobusų stoties ir abu išvyko į sostinę.
Baisūs gandai
Praėjus porai dienų, palikęs savo apie karjerą Didžiajame teatre vis dar svajojančią draugę, Jonesianas patraukė ieškoti naujos aukos. Šįkart jis aukas sekė gatvėje – pamatęs kelis vaikus einančius iš pasivaikščiojimo lauke, pasibeldė į vieno jų duris. Tačiau berniukui atidarius duris, „Mosgaz“ išvydo kyšančią jo vyresnės sesers galvą. Dviejų vaikų išsigandęs maniakas aukos ieškoti nuėjo į kitą laiptinę.
Viename iš butų ten savo tėvų laukė 11-metis Saša Lisovecas. Jis įsileido į namus „dujininką“, dar bandė slėptis nuo maniako vonios kambaryje, tačiau nespėjo. Jonesianui iš šių namų net ir pagrobti nieko nepavyko, nes kambarys, kuriame viskas buvo sudėta, buvo užrakintas, o rakto jis nerado.
Kol Maskvoje ir Ivanove laidojo ir apverkė nužudytus vaikus, „Mosgaz“ kartu su savo drauge šventė Naujuosius metus ir net leido sau „pasiimti atostogų“ – kitą žmogžudystę, kuri tapo jam ir paskutine, jis įvykdė 1964-ųjų sausio 8-ąją. Šįkart maniakas jau net nebesistengė nuvažiuoti kur nors toliau namų, o pasirinko namą netoliese savo nuomojamo buto.
Tuo metu apie „Mosgaz“ žudiką sklido gandai jau visoje Sovietų Sąjungos sostinėje, miestiečiai pradėjo budriai stebėti aplinką: jie kategoriškai atsisakydavo atidaryti duris dujų tarnybos darbuotojams. Tam, kad šie galėtų patikrinti dujines virykles, tekdavo vaikščioti kartu su kitais komunalinių tarnybų darbuotojais ar kiemsargiais.
Gyvybė už televizorių
Supratęs, kad jo išsigalvota istorija jau niekas nebetiki, Janosianas pakeitė taktiką – jis nusprendė prisistatyti patalpų eksploatavimo kontoros darbuotoju, kuris tariamai vaikšto po butus ir surenka skundus dėl statybinio broko. Šia istorija patikėjo 46-erių Marija Jermakova: ji įsileido maniaką į butą ir sėdo prie stalo pildyti skundų. „Mosgaz“ sudavė jai 18 smūgių kirviu, moteris mirė vietoje.
Jo grobiu tapo trys kojinių poros, stalinis laikrodis, keli verpalai, 30 rublių ir nespalvotas televizorius „Start-3”, kurį jis susivyniojo į audeklą. Supratęs, kad iki namų jį tempti bus pernelyg sunku, žudikas susistabdė savivartį, kurio vairuotojas sutiko pavėžėti už 80 kapeikų.
Tačiau Janosianas nežinojo, kad jo pokalbį su vairuotoju jau stebi įdėmios vietos įgaliotinio akys.
Milicininkui vyras pasirodė įtartinas; tuo metu visiems Maskvos pareigūnams buvo įsakyta būti itin budriems dėl siaučiančio žudiko. Vienu metu netgi atrodo, kad jiems pasisekė: vienoje iš sostinės stočių buvo sulaikytas panašus į žudiką vyras su kirvuku maišelyje. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai buvo jų kolega – vadovybė taip tikrino savo pavaldinių budrumą.
Tuo metu milicininkas, stebėjęs Janosiano pokalbį su savivarčio vairuotoju, nesiėmė aktyvių veiksmų, tačiau įsidėmėjo du mašinos numerio skaičius. Nužudytosios Marijos kūną patikti padėjo aukštu žemiau gyvenusi kaimynė – grįžusi iš darbo namo moterį ištiko šokas suvokus, kad pro lubas sunkiasi kraujas. Bute milicininkai iškart atkreipė dėmesį į spintelę, ant kurios anksčiau stovėjo televizorius.
„Mosgaz“ – teisėsaugininkų rankose
Iš kolegos sužinoję apie įtartiną vyrą, kuris įsėdo į savivartį, milicininkai patikrino beveik tūkstantį automobilių. Jiems pavyko apklausti tą dieną žudiką vežusį vairuotoją, kuris nurodė vietą, kurioje jis išleido Janosianą. Tačiau pareigūnams tai daug nepadėjo: maniakas specialiai išlipo kiek tolėliau nuo savo namų.
Tuomet milicininkai ėmėsi patikrinto metodo – pradėjo masinę visų apylinkės gyventojų apklausą. Ir netrukus jiems nusišypsojo sėkmė – jie surado tą patį televizorių „Start-3”. Pasirodo, Janosianas jį už pusę kainos pardavė kaimyninio namo gyventojui. Pirkėjas ir nurodė pareigūnams, kur gyvena žudikas. Į butą patekę milicininkai iškart suprato, kad pateko tinkamu adresu – bute, kur Janosianas gyveno su drauge, aptiko daug daiktų, kurie buvo anksčiau pagrobti iš aukų butų. Aptiko ir tolimesnių žudiko veiksmų planą – užrašus su išvardintais Riazanės, Kazanės ir Orenburgo miestais – kuriame buvo sužymėtos susisiekimo su jais stotys ar oro uostai. Manoma, kad taip Janosianas planavo savo tolimesnius nusikaltimus.
Pats nusikaltėlis tuomet buvo išvykęs į Kazanę. Milicininkai, nežinoję kur dingo jų įtariamasis, nusprendė surengti pasalą. Pasaloje atsidūrė iš pasivaikščiojimo mieste grįžusi Alevtina. Pareigūnams ji papasakojo, kad jos draugas yra slaptas KGB agentas, išvykęs į Kazanę vykdyti slaptą užduotį. Po kelių dienų pas savo meilužį turėjo vykti ir ji pati, kur Janosianas ją turėjo pasitikti traukinių stotyje.
„Dabar aš tapau labai bausiu žmogumi“
Milicininkai nusprendė Alevtiną sulaikyti. Iš namų ją išnešė suvyniotą į kilimą, nes baiminosi, kad netikėtai grįžęs Janosianas gali pradėti klausinėti kaimynų, kur ji dingo.
Vietoje Alevtinos į Kazanę išvyko milicijos pareigūnė, kurią šiai misijai parengė grimo profesionalai: jiems pavyko pasiekti stulbinančio merginos panašumo į maniako draugę. Įtarimų nekilo ir pačiam Janosianui, kuris sausio 12-ąją atėjo į Kazanės stotį kaip tik prieš atvykstant traukiniui iš Maskvos. Žudikas susitikti su savo drauge atėjo įsikišęs kirvį už diržo ir apsirengęs kruvinais drabužiais.
Kai tik jis priėjo prie „Alevtinos“, jį iškart sučiupo pasaloje laukę pareigūnai. Jau pirmųjų tardymų metu jis dėl visko prisipažino, tiesa painiodamasis savo paties parodymuose. Tiesa, pabaigoje jis bandė dar teisintis: „Dabar aš labai siaubingas žmogus, o anksčiau – labai geras žmogus“.
Tyrimas buvo užbaigtas per itin trumpą laiką: jau 1964-ųjų sausio 30-ąją. Janosianui buvo paskirtas sušaudymas. Tuomet SSRS skambėdavo siūlymai serijinį žudiką žudyti pagal Viduramžių įstatymus – pavyzdžiui, viešai ketvirčiuoti Raudonojoje aikštėje. Neišvengė bausmės ir bendrininkavimu apkaltinta jo draugė Alevtina Dmitrijevna. Svajojusi tapti didžiosios scenos balerina mergina buvo nuteista kalėti 15 metų. Teismas neatsižvelgė į Jonesiano tvirtinimus, kad ji nieko nežinojo apie jo nusikaltimus. Tiesa, iš kalėjimo Alevtina, pritaikius amnestiją, išėjo po 8 metų. Nubaudė ir pensininkę, kuri nuomojo meilužiams būstą – ją iškraustė iš Maskvos.
Maniako pateiktą apeliaciją atmetė faktiškai iškart po pateikimo. Liudininkų teigimu, prieš pat sušaudymą 26-erių Janosianas pareiškė suvokiantis, kad „nustojo būti žmogumi, supranta savo niekšiškumą ir suvokia, kad už žmogžudystes nusipelnė mirties“.
Vladimiras Janosianas buvo sušaudytas likus valandai iki 1965-ųjų metų.
